Susitikom neseniai kieme, pavasario talką su kaimynais darėme. Buvo ir jos dukra grįžusi kelioms dienoms. Klausiu, kaip jai sekasi studijos užsienyje? Ar patenkinta, ar nesunku, kaip žmonės priima? Smalsu, nes juk ir mums po kelių mėnesių reikės spręsti, į kokį universitetą reikės leisti savo be penkių minučių pilnametį.
Kaimynė tik apsidžiaugė, kad į užsienį išleido studijuoti dukrą. Nes, štai, keli jos klasiokai liko studijuoti Lietuvoje, tai „žiauriai pasigailėjo“. Vien provincija į vietinius universitetus ir kolegijas, sako, suvažiavo! Nieko gero!
Koktu buvo klausyti. Negalėjau patikėti tokiu kaimynės požiūriu. Juk kalbame apie vieną šalį, vieną tautą. Koks dar vaikų skirstymas pagal miestus? Kauniečiai patys esam. Bet kiek čia mūsų tokių „vietinių“? Didžiosios daugumos tėvai ar seneliai patys buvo atvykėliai iš aplinkinių rajonų ar kitų šalies miestelių, kaimelių ir vienkiemių.
Negalėjau nutylėti. Vos grėblį iš pykčio rankose nulaikiau. Klausiu jos dukros (kuri, žinoma, nieko kieme nepadeda, tik sėdi ant suoliuko ir telefone naršo, kavą gurkšnoja), ar vietiniai užsienyje ją pačią priima, juk ir ji ne ten gimusi, atvykėlė iš svetimos šalies. Ir dar angliškai kalbanti su ryškiu akcentu...
Susiraukė abi tik nepatenkintos, supratusios mano užuomeną.
Man atrodo, kad užsienyje žmonės nesureikšmina tokių dalykų. Gal netgi atvirkščiai, žmogaus išskirtinumas ir yra jo privalumas. Kiekvienas stengiasi tai pabrėžti, išryškinti savo kilmę.
Tikrai pikta, kad didmiesčio gyventojai jaučiasi, neva, kažkuo pranašesni už mažesniuose miesteliuose mokslus baigusius jaunuolius. O be reikalo.
Norisi tikėti, kad ir pas mus žmonės išmoks kitus sutikti ne pagal tarmę, rūbą, rasę, socialinį statusą ar banko sąskaitą. Ir nepamirš, kad išvažiavę į užsienį jie netampa užsieniečiais, pranašesniais už čia mokytis ir gyvenimą kurti likusius.
