Pastarieji metai mano gyvenime buvo paženklinti juodų netekčių. Netekau tėčio. Jam, o kartu ir man tai buvo sunki ir ilga paskutinė kelionė.
Tam, kad galėčiau jį slaugyti ir paskutinius mėnesius praleisti kartu, man teko išeiti iš darbo.
Tokie skaudūs išgyvenimai nepraėjo be pasekmių. Susirgau depresija, pašlijo mano pačios sveikata, pamečiau gyvenimo prasmę ir domėjimąsi bet kokia veikla. Buvau prislėgta, užsidariusi savyje.
Bet mano sutuoktinis tuo metu liūdėti nusiteikęs visai nebuvo. Teisindamasis mano blogomis nuotaikomis, jis vis mažiau laiko norėjo leisti namuose. Pasisakydavo, kad važiuoja žvejoti su draugais. Išvykdavo visai dienai. Kadangi jis jau pensininkas, laisvo laiko turėjo daug.
Tačiau užuot pasiūlęs savo tvirtą petį, kaip ramstį atsitiesti po užklupusio sunkaus gyvenimo išbandymo, sutuoktinis man atsuko nugarą.
Po tėčio mirties praėjus kelioms savaitėms, jis man pareiškė, kad tokio gedulingo gyvenimo nepakelia ir nori išeiti gyventi kitur. Kur? Į sodą? Pas kaimyną? Kada žada grįžti?
Ne. Negrįš. Netrukus paaiškėjo, kad jis išėjo pas kitą moterį, su kuria užmezgė romaną kaip tik tuo metu, kai slaugiau savo mirštantį tėvą.
Aš, žinoma, nieko neįtariau, nes mano akys buvo užpiltos ašaromis ir skausmu. Be to, tikrai negalėjau patikėti, kad mano mylimiausias ir artimiausias žmogus galėtų su manimi taip pasielgti.
Susižavėjimų per mūsų ilgą bendrą gyvenimą, tikiu, kad buvo ne vienas. Juk nesame šventieji. Visi mes žmonės. Daug ką mačiau, daug kur užsimerkiau, atleidau, pamiršau...
Tačiau būtent tokiu sunkiu man gyvenimo metu pareikšti, kad nori kurti kitą gyvenimą – linksmesnį ir įdomesnį, nei aš galiu pasiūlyti jam... Niekas iš giminių nesuprato, kas vyko jo galvoje. Visi buvo priblokšti. Dar laidotuvių vainikams nespėjus nuvysti, žmonai pateikė tokią naujieną.
Dabar, atsukdama įvykius vėl ir vėl vis galvoju – juk galėjo apie tą romaną visai nieko nesakyti. Arba bent jau pakentėti, kol širdies žaizdos būtų apgijusios, pačios sveikata pagerėjusi, pasakyti vėliau, praėjus bent jau kokiems metams po laidotuvių.
Nežinau, kaip atsitiesti po dviejų gyvenimo vyro netekčių. Netekus tėčio, netekau ir savo vyro. Nors jis ir gyvas, tačiau skyrybos savo nepakeliamu emociniu „svoriu“ yra panašios netekties skausmui.
Daug ko tikrai nesuprantu. Kaip žmonės gali būti tokie žiaurūs, pikti, beširdžiai... Kaip žmonės randa stiprybės atsitiesti?
