Neatsispyriau ir atsiliepiau, širdis ėmė plakti greičiau. Trumpas pasisveikinimas, klausimas, kada baigiu darbą ir kvietimas susitikti.
Dar klausant jo mintyse kirbėjo klausimas, iš kur jis žino, kad aš dirbu, kodėl jis man skambina? Bet vien išgirdus jo balsą, kūną užvaldė tik teigiamos emocijos. Negalėjau nustoti šypsotis, nors prieš mane buvo tik kompiuterio ekranas su nepabaigtomis ataskaitomis.
Turėjau daug darbo, bet negalėjau liautis su juo kalbėjusi, negalėjau, nes širdis neleido. Jo balsas man priminė mūsų susitikimus, mūsų bučinius, pokalbius, apsikabinimus... ir išsiskyrimą. Skaudų be galo išsiskyrimą, likimo pokštą. O gal tai geriau vadinti pamoka, kuri priminė posakį: „Neperšokęs griovio, nesakyk „op“.
Jis kalbėjo nesustodamas, kaip manęs negali pamiršti, kaip pasiilgo, kaip laukia mūsų susitikimo (nors dar nebuvau sutikusi su juo susitikti po darbo). Žarstė komplimentus apie mano akis, plaukus, bet labiausiai nudžiugino, kai pasakė, kad negali pamiršti, kokia aš gera ir rūpestinga.
Nemoku apibūdinti to jausmo, kaip jaučiausi, kai su juo kalbėjau. Tiesiog nemoku. Sutikau su juo susitikti, nors nesimatėm daugiau nei pusė metų. Prieš baigiant pokalbį jis pasakė, kad mane vis dar myli.
„Bučiuoju, meile“, – tokie buvo paskutiniai jo žodžiai. Norėjau jį nutildyti, liepti liautis kalbėjus nesąmones ir visus gražius žodžius, bet nežinau, kas mane sulaikė. Ar tai, kad buvau darbe ir nenorėjau, jog kolegės sužinotų, su kuo kalbu, nes žinojo, kaip skaudžiai išgyvenau išsiskyrimą, ar dėl to, kad buvau pasiilgusi tokių jo žodžių. Pripažinsiu, visada buvau moteris, kuri myli ausimis.
Po mūsų pokalbio visus darbus pasidariau akimirksniu, o kolegė niekaip negalėjo suprasti, kaip aš tapau tokia laiminga, nes negalėjau nustoti šypsotis.
Po darbo paskambinau jam ir susitarėm susitikti, kur susitikdavome ir anksčiau. Atvažiavusi jį jau radau laukiantį. Pasitiko mane su raudonų bijūnų puokšte – jis nebuvo pamiršęs, kokios brangios man šios gėlės.
Tik jas man visada dovanodavo. O kai mūsų meilė baigėsi, nebegalėjau į jas pažiūrėti. Kaip krito jų žiedai, taip krito mano ašaros praradus savo gyvenimo meilę. Bet dabar viskas buvo kitaip. Buvau abejinga, apsimečiau, kad man visai nerūpi mūsų susitikimas, bet aš tik noriu sužinoti, kas atsitiko.
Nors, iš tikrųjų, jį pamačius su tomis gėlėmis, širdis daužėsi krūtinėje, vos susilaikiau nepriėjusi prie jo ir nepabučiavus, bet praeities skausmas vis dar ėmė viršų.
Buvo vakaras, temo, jis paėmė mane už rankos ir pasiūlė pasižiūrėti į mėnulį, buvo pilnatis. Kol aš stebėjau mėnulį, jis švelniai mane apsikabino, priglaudė prie savęs ir tyliai sušnabždėjo: „Ar tekėsi už manęs?“
Pamaniau, kad neišgirdau, ar pradėjau fantazuoti, bet staiga jis atsiklaupė ir ištiesė ranką. Joje laikė žiedą.
„Ar sutinki tapti mano žmona? Negaliu be tavęs, nėra ryto, kad apie tave negalvočiau, nėra dienos, kai nenorėčiau tavęs apkabinti. O pats sunkiausias yra vakaras, kai suprantu, kad tavęs nėra šalia, kai nežinau, ką tu veiki, ar apie mane galvoji, ar manęs pasiilgai. Aš taip negaliu. Noriu su tavim dalintis džiaugsmais ir vargais, užmigti su tavimi ir prabusti šalia. Ar sutinki?“ – kalbėjo jis.
„Taip“, – atsakiau. Net pati negalėjau patikėti, kaip po praeities skausmo ir išgyvenimų, visų „bet“ ir „tačiau“, visų klausimų ir neišgirstų atsakymų pasakiau „taip“! Juk jis klausė tokių pačių klausimų, kuriuos kiekvieną dieną užduodavau pati sau, galvodama apie jį.
Po mano atsakymo aplink mus įsivyravo visiška tyla, abu negalėjome patikėti, kad tai tikra. Mes nieko aplink nematėme, tik vienas kito spindinčias akis. Taip būna, kai supranti, jog šalia tavęs stovi tavo laimė.
Kas vyko toliau tą naktį, matė tik mėnulis, gal todėl mūsų pirmagimę pavadinome Luna. Trumpai papasakosiu, kad susituokėme po mėnesio, visi mūsų draugai ir aplinkiniai buvo nustebinti, nes niekas nežinojo apie mūsų vienas kitam puoselėjamus jausmus, bet pamatę mus kartu nedvejojo, kad gyvensime laimingai ir esam vienas kitam skirti.
Kai meilė tikra ir abipusė, ji įveikia visas kliūtis ir nei atstumas, nei kiti žmonės negali jos užgesinti, o jei jiems ir pavyksta ją prigesinti, ji rusena ir vėl susitikus mylinčioms širdims įsiplieskia dar stipriau. Tai yra meilė, jausmas, kurio neįmanoma apibūdinti žodžiais. Jausmas, kai būnant kartu tiesiog gera ir ramu, o visas pasaulis tarsi išnyksta. Linkiu visiems surasti savo meilę.
Ši istorija dalyvauja Valentino dienos konkurse „Karščiausias mano meilės nuotykis“!
Pasidalinkite savo istorija ir jūs! Daugiausiai skaitytojų surinkusios istorijos autorius laimės nepamirštamą naktį dviem „Vilnius Grand Resort“. Galės mėgautis poilsiu viešbučio „Deluxe“ kambaryje, pusryčiais, neribotu apsilankymu „Aqua Pool“ baseine ir 2 val., „Vitality SPA“ baseinų ir pirčių erdvėse.
Jūsų istorijų lauksime bendraukime@lrytas.lt iki vasario 17 d. Nugalėtoją paskelbsime vasario 18 d.
