Viena prisimena, kokia žvitriaakė jaunystėje buvo, už puskilometrio esančiam žvyro take galėjo be vargo akmenėlius suskaičiuoti, kita kalbą suka link daržovių auginimo ypatumų, trečia vis naršo po mobilųjį ir garsina naujausias žinias.
„Tu tik pagalvok, kokius briedus rašo: politikė krūtinę pasididino. Kas gi mums, pensininkams, iš to?“ – piktinasi ką tik perskaitytu.
Senoliai šypsosi, o vienas, panašiausias į šimtametį, labai rimtai porina:
„Jokio stebuklo, kad pasididino, čia tų su silikonais jau nesuskaičiuot. Va, jei būtų pasidauginusi, šalia dviejų papukų prisisiuvusi dar du, tai nustebintų pasaulį. Populiarumas garantuotas, galėtų tada ir į prezidentes taikyti.“
Pasakęs nutyla, lyg visai nebūtų šnekėjęs, akis į grindis įbeda ir, atrodo, aplinka visai nesidomi.
Moterys netekusios žado, net nesusizgrimba, kaip čia tokį pramaną komentuoti, tad koridoriuje kurį laiką tylu.
Iš kabineto apgraibom išeina itin garbaus amžiaus pacientė.
„Ką daktaras sakė?“ – vienu metu atkunta visa eilė.
„Nuo senatvės nėr vaistų...“ – sumurma toji ir, ranka susiradusi sieną, jos pasilaikydama iriasi link išėjimo.
Moterys sukiša galvas ir aptarinėja keturių krūtinių turėjimo variantą bei to varianto pasiūlytoją, sako, kad senolis, matyt, gerokai kvaištelėjęs.
Tada jau ir seneliai užmezga kontaktą.
„Tai kiek tamstai metų?“ – klausia visą eilę apstulbinusiojo.
„O kiek duotum?“ – įdomusis diedelis neskuba atvirauti.
„Na, link aštuoniasdešimt“, – mandagiai bando išsisukti klausėjas.
„Aaa, mat kaip, o atskaičiavau jau 96“, – diedeliui aiškiai malonu, kad yra pajaunintas.
Tada senoliai aiškinasi, kiek kuris mėnesių stovėjo eilėje, kol šito vizito sulaukė, glaustai pasisako ir apie akių bėdas.
„Aš tai jau buvau pas daktarą, dabar tik laukiu, kol sesutė popierius išneš“, – pasisako senasis.
„Pasislinkit, berneliai, pasislinkit“, – staiga prieš juos išdygsta dar apyjaunė pensininkė su didžiausiu sušiauštu geltonu kuodu ir klesteli į gretimą kėdę.
Tuo metu slaugytoja senoliui išneša dokumentus ir aiškina, kokius tyrimus reikės pasidaryti prieš operaciją.
Naujai atėjusioji tuoj smalsauja, kokiai gi operacijai šis ruošiasi. Klausia taip, lyg lieptų išpažintį atlikti. Diedelis tarsteli: kataraktai.
„Oi, vieni niekai, mano vyrą operavo. Iš pradžių vieną akį, paskui kitą“, – sako.
Diedelis tikslinasi, ar tikrai nebaisu? Mat nė karto gyvenime neteko po chirurgų peiliu gultis.
„Sakau gi, grynas juokas, nėr ko gąsčiotis. Prieš pirmąją operaciją maniškis muistėsi, kam čia reikia, gal nėr taip blogai. Kai regėjimą atgavo, tai dėl antros akies jau net klausimų nekilo. Ir tą išoperavo“, – kalbėtoja trykšta entuziazmu.
„Dabar abiem akim gerai mato?“ – beveik choru klausia eilėje laukiantys pensininkai.
„Ką ten matys, tai kad po antros operacijos numirė“, – tokiu pat linksmu balsu porina energingoji. Ir priduria, jog štai jau metai kaip našlė.
Tyrimų lapelius laikančiam senoliui sulinksta keliai, jis klesteli kur sėdėjęs ir sako, kad gal tada geriau nesioperuos.
Iš kabineto iškiša galvą slaugytoja ir šaukia ponią Danguolę, energingąją našlę.
Eidama į kabinetą, atsisukusi per petį šioji dar tarsteli, jog bala žino, nuo ko josios vyras mirė, gal kad stikliuko mėgėjas buvo, gal koks trombas galvon trenkė, gali būti, kad akys čia niekuo dėtos.
Eilėje – kapų tyla, neberūpi nei sąmojus laidyti, nei kasdienybę aptarinėti.
Diedelis eina tolyn, ant kėdės palikęs tyrimų lapelius...
