Prie rampos iš priekabos krovinį iškrovęs vilkiko vairuotojas pastebėjo, kad šalia atsirado keltuvas – virš priekabos pakibusiame keltuvo „lizde“ tupėjo žmogus, kuris darbavosi prie sandėlio sienos. Įvertinęs, kad keltuvas virš priekabos netrukdo, autorius žvilgtelėjo per veidrodį į virš priekabos esančią keltuvo strėlę ir ramiai pajudėjo. Nuvažiavus 10–20 metrų pasigirdo bildesys, trenksmas. Vilkikas užkabino keltuvą. Vairuotojas įtarė, kad keltuvo darbuotojas vilkikui nuvažiuojant neatsakingai nuleido/pasuko strėlę. Tačiau kaltininkų bandyta įrodyti, kad vairuotojas pasuko kairėn ir užkliudė keltuvą pats.
Autorius skaitytojus kvietė pažaisti detektyvus ir pabandyti atspėti, kokia detalė išdavė jo nekaltumą ir išgelbėjo nuo didelių problemų. Tačiau įvairiausius atsakymus siuntę skaitytojai taip ir nepastebėjo vienos reikšmingos detalės.
„Pastovumas – tai vienas iš ramaus, darnaus gyvenimo garantų. Per 42 darbo metus dirbu tik trečioje įmonėje, per tiek pat metų nepakeičiau žmonos ir jau keletą metų iš eilės Naujuosius metus sutinku toje pačioje vietoje. Apima toks jausmas, kad jei Naujus metus sutinki vis toje pačioje vietoje, aplinkoje, linksmai su savo brangiausia, nepasijauti dar vienais metais senstelėjusiu.
Užstringi ne tik vietoje, bet metuose ir meilėje, o kai tau 60+, tai tikrai malonus pozityvas, bent jau Naujųjų metų naktį. Deja, šventės baigėsi, skrandis lengviau atsiduso, galvoje atgijo mintys, idėjos ir išgėręs rytmetinės kavos puodelį po truputį, atsargiai, mažais žingsneliais pradedu žingsniuoti Naujųjų 2024 metų takeliais, keleliais, keliais.
Sėkmės visiems ir tegu išsipildo viskas, ko palinkėjo draugai, artimieji ir neišsipildo tai, ko palinkėjo priešai.
Tikiuosi, kad mano pastangos kiek neįprastu būdu paskatinti ištraukti iš skrandžio mąstymą, protą, pabandyti pabūti Šerloku Holmsu ar sekliu Morka, nepagausino mano priešų gretų ir tų negerų palinkėjimų krepšelio.
Gerų Naujųjų Metų ir pateikiu nuotrauką, kurioje slypi atsakymas. Kaip paprasta, ar ne tiesa? Nedidelė pelkė ir šlapi, priekabos ratų pėdsakai, parodantys, kad važiavau tiesiai. Smulkmena, bet maloni“, – pamokančią istoriją užrašė K. Grubliauskas.
