„Ar tai darbo imsies, man pagelbėt ruošiesi?“ – skusdama penkioliktą morką viltingai klausiu.
„Kas, ar aš?“ – nustebęs liaujasi niūniuot.
„Nu negi aš? Aš visad prie puodų, bliūdų, kas rytą ir kas vakarą, per šiokiadienius ir šventes, man naujų lapų nenusimato“, – suirzusi atšaunu.
„O tai ką pagelbėt? Negi morkai valyt jėgos reikia?“ – iš balso linksmumas dar neišgaravęs.
Ak tu šitaip? Virtuvėj vyriškos jėgos nereikia? Atseikėju iš krepšio 30 bulvių, 5 burokus, 2 salierus, 7 svogūnus ir dedu mylimajam prieš nosį sakydama, kad tai tik pradžia, tegu smagiu džiazo ritmu pasilinksmina. Šalia dedu ir skustukus daržovėms valyti.
Paskui dar teks į ledo luitą sušalusią antį gabalėliais supjaustyti, upėtakį porcijomis padalyti, tešlą iki reikiamo tąsumo išminkyti, o galui liks tik visiškos smulkmenos: vakarykščiai su lupynomis išvirtas daržoves nulupti ir supjaustyti, raugintus agurkėlius smulkiai sučeškavoti...
Dainingasis to „paskui“ matau, kad nė nebegirdi, juokiasi iš jam skirtos pirmosios užduoties, esą viens du – ir parodys, kaip greit moka suktis. Ir nebebus man kaip burbėti, dėl ko plati vyro giminė visad pas mus Naujuosius sutinka...
Gavusi padėjėją užimu kitą maisto ruošimo stalo pusę, susirandu reikiamus prieskonius, smulkinu česnaką, gaminu sviestinį padažą, įdarą pyragui ir širdy džiūgauju, kad iki pavakario su talka viską ir paruošim, taigi spėsiu prieš svečiams sugarmant porą valandikių atsipūsti.
Skersa akim matau, kaip talkininkas drožia bulvę morkų skustuku. Negrabiai ir pavojingai. Žiojuosi sakyti, kad ne tas įrankis, bet pavėluotai, „avarija“ jau įvykusi: apvaliai bulvei nepritaikyti aštrūs ašmenys nuskobia nykščio odos gabalą. Gerokai nuskobia. Pirštas pasrūva krauju, o odos atplaiša lieka kyboti lyg ta lupena.
Maniškis, aišku, kraujo vaizdo neištveria, susmunka kaip maišas.
„Vale, greit lėk pas mus!“ – šaukiu į telefoną kaimynei medikei.
Atgaivintas ir sutvarstytas dainingasis talkininkas ligonio teisėmis drybso lovoje iki pat vakaro. Visus virtuvės darbus nuveikiu viena, svečius sutinku viena.
Tetos ir pusseserės vis atneša nuo stalo kokį gardėsį, sužalotąjį stengiasi papenėti.
Kai „ligonis“ ketina keltis, kolektyvinis giminės moterų rankų miškas jį stumia atgal ant priegalvių kalno, paskui sumano išlygą: pristumia prie šventinio stalo išlankstomą fotelį, tegu nukentėjėlis svečius mato.
Giminės vyrai santūriai kosčioja, rodo nepritarimą, kam savąjį šitaip užgainiojau...
Esu juodai persiutusi, kad dainorėlis šitaip lepinamas, ypač kad tas, nuo alpimų seniai atsigavęs, man vis merkia akį ir linksmai skėsčioja rankom, esą ką čia su giminės moterų klanu pasiginčysi – kad liepia gulėt, tai ir guliu.
Na taip, Nauji metai – nauji lapai...
