Pareiga šaukia, darbai laukia, reikia iš skrandžio traukti protą, pradėti galvoti ir tipenti Naujų metų takeliu. Kad nebūtų didelės protinės perkrovos ir streso, siūlau pasijusti Šerloku Holmsu arba sekliu Morka, „įjungti“ savo mąstymą, pastabumą ir pamatyti smulkmeną, kuri... Skaitome, o po to atidžiai žiūrime nuotraukas.
Viena iš pirmųjų rimtesnių, įdomesnių knygų, perskaitytų paauglystėje, buvo Artūro Konano Doilio „Užrašai apie Šerloką Holmsą“. Labai patiko. Po to kieme dažnai bandžiau būti Šerloku Holmsu, bet, deja, buvau labiau panašus į seklį Morką.
Po to jau su didžiausiu malonumu ir ne kartą žiūrėjau puikų serialą, kuriame žymųjį seklį vaidino Vasilijus Levanovas, o daktarą Vatsoną – Vitalijus Solominas. Nors gyvenimas nenuvedė seklių keliais, bet kartą gyvenime ir visai neseniai pasijutau didžiuoju sekliu.
Su pasididžiavimu galiu pasakyti, kad man pavyko, o tas šerlokiškas pastabumas mane išteisino ir sutaupė nemažus pinigus. Beje, kai draugams nupasakojau situaciją, parodžiau nuotraukas, niekas į tą mane išteisinusią smulkmeną neatkreipė dėmesio, jos nepastebėjo.
Teisingai yra sakoma – velnias slepiasi smulkmenose. Ir šį kartą tas velnias buvo man palankus. Ir jūs po perskaityto teksto pažiūrėję nuotraukas pasistenkite surasti jose tą lemtingą smulkmeną, išteisinusią mane. Mes atskleisime paslaptį vėliau. Na, o gal ir be atsakymo pamatysite! Atsakymą parašykite į Lrytas.lt „Bendraukime“ (bendraukime@lrytas.lt)!
Taigi, situacija. Ryte pristūmiau priekabą prie rampos ir nuėjau pats išsikrauti. Grįžęs radau šalia stovintį keltuvą, virš priekabos ištiestą strėlę ir „lizde tupintį“ žmogų. Jis darbavosi prie sandėlio sienos.
Pažiūrėjau, kad strėlė virš priekabos man netrukdo. Gal kokią minutę užtrukau, kol susidėjau popierius, užvedžiau variklį, žvilgtelėjau per veidrodį į virš priekabos esančią keltuvo strėlę ir ramiai pajudėjau.
Nuvažiavus gal 10–20 metrų pasigirdo bildesys, trenksmas. Iššokęs iš kabinos pažiūrėjau į dangų, pagalvojau, gal kokį vamzdį užkabinau, ir tik tada atkreipiau dėmesį į besimėtančias detalės. Pamačiau nuo baimės pritūpusį į „lizdo“ turėklus įsikibusį darbuotoją ir supratau, kad užkabinau keltuvo strėlę. Bet kaip?!
Na, svarbu, keltuvas nenuvirto ir žmogus neiškrito. Jei nabagas būtų „išskridęs iš lizdo“, vargu ar tą rašinį būčiau rašęs. Lengviau atsipūčiau ir nieko nelaukęs puoliau viską fotografuoti.
Iš savo patirties žinau, kai buvau Anglijoje „nedideliu“ viršininku, vairuotojams aiškinau: „Jei gali vaikščioti, esi nemiręs, pirmiausia, niekam nieko nesiaiškink, nediskutuok, o ramiu šaltu veidu, kol niekas nieko nepajudino, daryk kuo daugiau nuotraukų – iš arti, iš toli, iš visų pusių, taip, kad viskas matytųsi, o po to skambink man. Policiją ir medikus, jei reikia, tegu kviečia vietiniai, nes tau telefonu bus sunku paaiškinti, kas kur atsitiko“.
Ta taktika pasiteisino Anglijoje ir man šiuo konkrečiu atveju. Kol vyras leidosi į apačią, nufotografavau viską iš visų pusių. Niekaip negalėjau suprasti, kaip ir už kur užkabinau keltuvą su priekabos durų viršutiniu kampu, tiksliau, spynos kabliu. Buvo aišku, kad užkliuvo viršuje, bet juk kai pradėjau važiuoti, strėlė buvo virš priekabos. Mistika, arba tiesiog darbuotojas man nuvažiuojant neatsakingai nuleido/pasuko strėlę.
Pagaliau nusileido iš padebesių darbuotojas. Atrodė jis nekaip. Galima įsivaizduoti, ką jis patyrė būdamas 6–8 metrų aukštyje tuo metu, kai keltuvas susiūbavo. Kas blogiausia, kaip dažnai tokiais atvejais būna, niekas nieko nematė, nieko šalia nebuvo, nes buvo dar ankstyvas rytas.
Įvykyje dalyvavo tik du žmonės – vienas lizde padebesiuose, kitas sunkvežimio kabinoje ant žemės. Viskas vyko vienoje Vakarų valstybėje ir manau nereikia aiškinti, kad tokiais atvejais savi užtaria savus, o ne kažkokį atvykėlį iš tolimos Lietuvos.
Sutiksite, kad vakariečiai moka angliškai, vokiškai, bet šis nabagas nuo patirtos baimės kažką lemeno savo kalba ir aš nieko nesupratau. Bandžiau jo paklausti kaip, kas, bet jis tik mojavo rankomis ir vis kažką murmėjo.
Tuoj susirinko valdžia. Darbuotoją nuvarė į pastatą, tikriausiai, kad man girdint nepasakytų, ko nereikia, apėjo apžiūrėjo viską ir išklausė manęs. Kadangi priekaba buvo tos šalies, kur viskas įvyko, darbininkas iš „lizdo“ neiškrito, tai policijos niekas nekvietė.
Paklausiau, ar galiu pažiūrėti vaizdo įrašą, nes dabar visur yra vaizdo kameros. Atsakė, kad jie negali parodyti, reikia kreiptis į apsaugą ir daugiau nieko nesakė, tik klausė manęs.
Nusiunčiau savo darytas nuotraukas įmonei, iš kurios imame priekabas ir gauname krovinius. Netrukus gavau atsakymą: „Važiuok į bazę, viską išsiaiškinsime“.
Kai grįžau, atėjo iš ofiso, apžiūrėjo, paklausinėjo ir pasakė, kad aš nuvažiuodamas nuo rampos pasukau truputį kairėn ir užkliudžiau keltuvą.
„Gerbiamieji, aš važiavau tiesiai, niekur nesukau“, – aiškinau.
„Ne, tu truputį pasukai. Mes gavome vaizdo medžiagą“, – atsakė ir parodė.
Na, nesu specialistas, bet tai, ką rodė, buvo labai įtartina. Vaizdas buvo filmuotas nuo rampos pusės ir tik keletą metrų: priekaba nuvažiuoja, dingsta ir po to sudreba keltuvas. Nesimatė strėlės, tik priekinė keltuvo dalis.
Tai sukėlė įtarimą, kad nereikalingą „filmo“ dalį iškirpo.
„Tu kaltas, tu truputį pasukai kairėn ir užkabinai“, – dar kartą pakartojo „vakarietis“.
„O kur ta dalis vaizdo, kaip ir kur užkabinu keltuvą?“ – nesutikau su jų išvada.
Atsakė paprastai – kamera ten toliau vaizdo nefiksuoja. Atsiuntė tiek, kiek atsiuntė ir mes tikime tuo, ką sako jie.
Dvigubi standartai arba liaudiškai pasakius – varnas varnui akies nekerta. Kaltas „driveris iš Lietuvos“.
Tada pasiūliau jiems dar kartą pažiūrėti mano nuotraukas. Turiu pasakyti, jie žiūrėjo atsainiai. Vėl smulkiai aiškinau situaciją iš naujo. Laikiausi savo, kad darbininkas, sėdėjęs „lizde“, man pradėjus važiuoti, neatsakingai truputį nuleido ar pasuko strėlę, kurią ir užkabinau.
Deja, gyvų vietinių liudininkų nėra, vaizdo įrašas ne mano naudai. Jie mandagiai linkčiojo galvas, trūkčiojo pečiais, dūsavo, bet aš nuotraukose pastebėjau vieną smulkmeną. Bakstelėjau į ją pirštu: „Va, čia pažiūrėkite“.
Jie sukišo nosis į mano telefoną. Kažką savo kalba pasitarė ir tarė: „Taip, dabar viskas aišku. Atkabink priekabą, imk kitą, tau jokių pretenzijų.“
Taip ir norėjosi užtraukti Holmso pypkę, pagriežti smuiku, bet prieš daug metų mečiau rūkyti, muzikai potraukį išmušė brolis, tai pasitenkinau saldainiu ir radio imtuvu.
Neabejoju, kad tarp skaitytojų yra Šerlokų Holmsų, seklių Morkų ir jūs būtinai pamatysite vienoje iš nuotraukų tą esminę smulkmeną, kuri mane išteisino. Tai bus nedidelis apšilimas mąstymui, pastabumui prieš prasidedant rimtiems Naujųjų metų darbams.
