Istorija tokia. Prieš porą mėnesių pradėjo niežėti kūną. Iš pradžių su drauge, gyvendami kartu, nieko neįtarėm. Bet kai po kiekvienos nakties atsirasdavo vis daugiau įkandimų ir niežulys pradėjo erzinti, supratom, kad reik imtis priemonių.
Prisiskaitėm internete daug visko, kas gali būti ir panašiai. Draugė pasiskambino į polikliniką pas šeimos daktarę ir be siuntimo gavo „kelionę“ pas dermatologę.
Pralaukus pora savaičių, apsilankymo metu atsakymų negavo, nes daktarė pasakė: „Nežinau, kas čia kandžioja, reik eit privačiai“.
Privačiai vien konsultacija kainuoja apie 60–80 eurų. Ir kyla klausimas: kodėl aš turiu eiti privačiai, jei moku PSD?
Manėm, kad mus kandžioja blakės ar patalynės erkutės. Ko tik nedarėm: skalbėme kasdien rūbus, patalynes po „n“ kartų, dezinfekavome butą – rezultatas nulinis. Vis tiek sukandžioti.
Vėl registruojamės į polikliniką pas kitus odos daktarus. Paaiškinus situaciją, registruoja po 3 savaičių, nes nėra vietų anksčiau. Absurdas!
Šeimos daktarė liepia eiti privačiai, spėlioja, nieko nesupranta.
Nesulaukę registracijos, gydomės patys iš „Facebook“ žmonių patirčių ir baigiam išgydyti NIEŽUS.
Tai dabar atviras klausimas gydymo įstaigoms, valstybei. Jeigu aš per metus PSD sumoku virš 700 eurų ir praktiškai nesilankydamas poliklinikoje negaliu gauti elementarios pagalbos, gydymo patarimų, tai kam aš moku?
Ir čia neprašau, kad jie vaistus mums pirktų, o tiesiog pasakytų priežastį, nes vaistus pats pirksi vis tiek. Poliklinikose dirba gydytojos jau 50 metų, kurių gydymo metodai jau seniai neveikia.
Jeigu man dabar niežti, jeigu nenoriu apkrėsti kitų žmonių, tai gal pagalba reikalinga skubi čia ir dabar, o ne po 3 savaičių? Dėl to ir pasigirsta kalbos, kad Lietuvoje daugėja sergančių niežais. Dar keista, kodėl neskelbiama niežų epidemija? Susimąstykim!
