Šiandien žmona su manimi kalbėjo piktai ir griežtai: „Kiek dar ilgai bastysiesi po tą Europą. Negi dirbsi, kol vieną dieną numirsi kokiame Prancūzijos patvoryje ir niekas net grabnyčios neuždegs. Ar nelaikas Lietuvoje darbo pasiieškoti? Kas vakarą namie būti, savaitgaliais su anūkais po kiemą palakstyti“.
Taip, brangioji kaip visada teisi. Mėgstu Tado Blindos žodžius: „Tyla – gera byla, dūšiai ramiau“. Todėl nesiginčijau, nieko nesakiau, tik nusiunčiu keletą nuotraukų iš mūsų atostogų.
Kol kas brangioji tyli. Tikriausiai Kalėdoms namus puošia. Kol tyliai mąsto, puošia namus, mes „linksmai pasibarkime“ ir rimtai padiskutuokime: ar geriau dirbti Europoje kadencijomis po 6–8 savaites ir grįžus dvi-tris savaites karaliauti, ar dirbti Lietuvoje, sukti galvą ir skaičiuoti – bus iš ko šiais metais atostogauti, ar vėl reikės vasarą kūdroje žvejoti, savo kieme degintis, o žiemą miške medžius pjauti.
Ir vėl Tada Blindą prisiminiau: „Geriau vieną dieną karaliauti, negu visą amžių vergauti!“ Tadas dėl vienos karaliavimo dienos išėjo į mišką, o KTV (krovininio transporto vairuotojai) kas kartą po 6–8 savaičių „vergystės“ net 2–3 savaites karaliauja.
Progresas ar naujoviška vergystė? 6–8 savaites Vakaruose pavergausi – Turkijoje atostogausi, nebadausi, žmonos priekaištų negirdėsi, vaikus aprengsi ir iš banko grasinančių laiškų negausi?
Aišku, ten nėra „aukso kasyklos“, bet palyginus su tuo, ką uždirba Lietuvoje eiliniai žmonės, tai pusiau su velniu, – galima išgyventi, o protingai sudėliojus pajamas, lieka, ką ir į kokį pensijos fondą atsidėti. Netikite?! Na, tada šiek tiek istorijos iš mano draugo gyvenimo.
Turiu draugą dar nuo anų laikų. Tais laikais jis buvo vienoje įmonėje viršininku, turėjo atskirą kabinetą. Mes kartais tame kabinete pradėdavome ir Klaipėdos „Regatos“ restorane užbaigdavome. Jo žmona manęs labai nemėgo. Kai parvesdavau draugą namo, tai ne jį, o mane aprėkdavo ir dar porą kartų net man užvažiavo. Po to mūsų keliai truputį išsiskyrė.
1999–2000 metų Rusijos krizės metu, kai sustojo beveik visas transportas, man pasiūlė darbą su lietuvišku vilkiku Vakarų įmonėje. Turbūt buvau vienas iš pirmųjų, pradėjusių tą kadencinį darbą: 6 savaites dirbi išvykęs, 2 savaites namuose ilsiesi.
Pradžioje buvo labai sunku priprasti prie tokio grafiko, bet pripratau, pasijuto ženklus pajamų padidėjimas ir jau 23 metus taip dirbu. Kai būni komandiruotėje, susitaikai su mintimi, kad iki namų toli, iki Dievo aukštai, todėl dirbi. Svarbiausia, kad dirbdamas Europoje išlipau iš finansinės duobės, į kurią buvo įstūmusi Rusijos krizė.
Tai pastebėjo ir mano buvęs draugas. Atėjo į svečius su žmona. Kai ją pamačiau, tai net atsitraukiau. Draugas tylėjo galvą nuleidęs, o ponia „varė“: „Šakės! Po krizių esame be pinigų ir tuoj bankas iškraustys iš buto. Vaikai alkani verkia. Vyras išsilaikė teises, pavažinėjo į Rusiją, ten apgavo, išdūrė ir viskas žlugo. Dabar kaimo kontoroje autobusiuku važinėja. Pinigų šud..s, o šį penktadienį parėjo su nubraižyti nugara. Sako, nuo taburetės nukrito. Jo, taip ir patikėjau, nebent ta taburetė su nagais ir priklijuotomis blakstienomis buvo. Gal gali jį pas save įtaisyti?“
Taip, jei nuo viršininko nukrito iki taburetės su nagais, tai reiškia reikalai blogi. Turėjau pažįstamų, padėjau įsidarbinti vienoje iš įmonių. Kur aš dirbau, tuo metu nereikėjo vairuotojų.
Žinote, žmogus ir šeima atsigavo ir net namą nusipirko. Nuošalioje gyvenvietėje, truputį apleistą, bet namą.
Tačiau jis dirbo ilgiau nei 6 savaites. Kartais 10–12 savaičių, bet grįžęs iš komandiruotės 3–4 savaites jausdavosi žmogumi. Nereikėjo skaičiuoti nei jam, nei šeimai centų. Galėjo ir pakeliauti. Ne taip seniai pas jį įvyko šiokių tokių šeimyninių pasikeitimų. Pardavė namą, nusipirko butą ir važinėja po Lietuvą.
Neseniai buvau sutikęs. Sako: „ Šud...s. Pinigai žymiai mažesni, darbas purvinas, atstumai trumpi, vakare, kol namo grįžti, jau būna 20–21 valanda. Pavalgai, nusiprausi ir į lovą, nes ryte 5 valandą keltis. Jei čia tas džiaugsmas, kad kas vakarą esi namie, tai čia ne džiaugsmas, o kančia. Kartais dar ir šeštadienį reikia padirbėti, o kai viską suskaičiuoji, tai kas mėnesį nė 1500 eurų neišeina.
Tai mašina sugedo, tai krovinio pralaukei, tai dar kokie nesklandumai. O kai esi nuolat namuose, tai ir išlaidų papildomų atsiranda. Badauti nereikia, bet kelionei į Turkijai nebesutaupome. Prie kūdros arba miške su pjūklu atostogauju.
Jei ne šeimyninės problemos, tai iš karto išvaryčiau sukti ratus po Europą. Ten viskas aišku, viskas paprasta – dieną atidirbai ar atgulėjai ir gavai pinigų daug daugiau ir jei nesi besotis, visų dienpinigių nepravalgai, tai lieka, ką ir juodai dienai atsidėti.
Tegu šneka, kad ten oficialus atlyginimas mažas, didesnę dalį atlygio sudaro dienpinigiai, esame be namų, aikštelėse gyvename, esame kaip vergai, bet, atvirai pasakius, važinėdamas Lietuvoje kartais jaučiuosi didesniu vergu.
Tą „laimę“, kad kas vakarą pervargęs krenti į namų lovą, užgožia mažas atlyginimas, išaugusios kainos ir visokie lietuviško darbo/biznio niuansai.
Ten, kur darbas švarus, krovininio transporto vairuotojai dirba normaliai, normaliu laiku, ten mažai moka.“
Taip, kiekvienam savo, bet iš savo ilgametės patirties galiu pasakyti, kad draugo žodžiuose yra nemažai tiesos. Meilė, namai, šeima – šventas dalykas, bet ir tas šventas dalykas juk negali egzistuoti be duonos ir renginių.
Gražiai skamba žodžiai – laimė ne piniguose, bet šiais laikais būti laimingu be pinigų – tai jau žygdarbis, kuriam ne kiekvienas gali pasiryžti. Todėl ir „vergaujame“ Vakaruose, kad vaikai būtų aprengti, kreditai, komunaliniai mokesčiai sumokėti, žmonos gražiai atrodytų ir patys grįžę į Tėvynę nors keletą savaičių galėtume oriai pagyventi.
Nežinau kaip jūs, bet prisiminęs draugo gyvenimą ir kol mano brangioji tyli, dar truputį „pavergausiu“ Vakaruose, o žygdarbį... oi, jaunystėje tiek atlikau žygdarbių, kad dabar galiu ir pailsėti.
O gal aš neteisus, gal su mylimu ir palapinėje prie kūdros gera?
