Esu ištekėjusi moteris. Ištekėjusi laimingai. Bent jau buvau iki tos dienos, kai mane sutuoktinis įkalbėjo ryžtis vienai avantiūrai.
Jei paprašytumėte mano pažįstamų mane apibūdinti, tai tikrai visi vienbalsiai pasakytų, jog esu drovi ir santūri asmenybė, ramaus būdo. Todėl sužinoję, ką iškrėtėme su vyru, pažįstami turbūt nepatikėtų.
Prieš mūsų vestuvių metines mano vyras užsiminė, kad jam didžiausia dovana būtų mūsų seksualinio gyvenimo paįvairinimas.
Iškart sutrikau, net susigūžiau – nejau dabar man teks lova dalintis su kita moterimi?
Tačiau mylimasis nuramino mane ir patikino, kad grupinio tikrai nenori. Jis myli tik mane ir nori, kad jį nuvesčiau į palaimos dausas.
Na, kuri iš moterų nenorėtų išpildyti mylimo žmogaus fantazijų ir padaryti jį laimingą? Aišku, kad sutikau net nesigilinusi, ką reikės daryti.
Mano vyrą, pasirodo, užveda „bondage“ (suvaržymo) stiliaus seksualiniai žaidimai. Teko gerai tuo pasidomėti ir pasiskaitinėti, nes buvau tikrai nepasikausčiusi šioje srityje.
Ne šiaip pabraižyti nagais ant nugaros mano vyrui patiko. Jam norėjosi būti dominantu ir supančiojus mane „bausti“ visokiais rimbais.
Buvau mačiusi tokius „žaidimus“ tik filmuose, viskas atrodė pateikta gana seksualiai, erotiškai.
Vyras buvo labai laimingas dėl mano apsisprendimo. Jis su nekantrumu laukė mūsų metinių. Pripirko visokiausių „staigmenų“ ir „žaislų, kaip jis pats tai pavadino.
Visą tą laiką buvo be galo meilus ir lipšnus. Murkė kaip katinas ir glaustėsi.
Sulaukėme mūsų vestuvių metinių. Nuėjome į kavinę, romantiškai pavakarieniavome, grįžome namo. O čia jau manęs laukė staigmena. Žvakių jūra, gėlės ir „bondage“ rinkinukas „man dovanų“.
Toks raištis su nejuokingai dideliu bumbulu, kurį reikia įsikasti dantimis, botagėlis, antkaklis, diržais sutvirtintas su antrankiais.
Vyras nieko nedelsdamas pačiupo mane ir nunešė ant lovos, kur pradėjo savo kelionę į palaimos viršūnę...
Nuo pat pradžių žinojau, kad man tai nepatiks, bet iki paskutinės minutės vyliausi, jog persigalvosiu ir viskas pavyks taip, kaip vyras tikisi. Juk milijonai porų eksperimentuoja ir žaidžia visokius žaidimus, bando paįvairinti savo seksualinį gyvenimą. O maniškio scenarijus man skambėjo kaip eilinė seksualinė fantazija.
Tačiau savo vyro tokio įsiaudrinusio dar nebuvau mačiusi. Matėsi, kad jį visi tie antrankiai ir pavadėliai žiauriai veža. Blogiausia, kad kol vyras kaito ir audrinosi, aš kraupau ir šiurpau.
Mane pradėjo gąsdinti jo supančiojimai, tas antkaklis, tie antrankiai, apėmė kažkokia klaustrofobija. O dar tas ištrauktas botagas. Kai užplėšė juo man per šoną, net sušaukiau iš netikėtumo. Skausmo didelio tikrai nebuvo, bet pats tas žinojimas, kad esu bejėgė, o mylimas žmogus man nori sukelti skausmą, tebūnie ir žaidimo forma, vertė jaustis nemaloniai.
Kitiems tai gal iš šalies ir atrodo juokinga. „Sado mazo“ juk visiems patinka. Bet man tai buvo viena nemaloniausių „meilės“ naktų. Supratau, kad to tikrai nenorėsiu kartoti. Bijau dabar tik vieno – kad vyras norės tai kartoti ir kartoti. Juk visą „amuniciją“ jau turime.
Jis buvo toks laimingas, švytintis, nesiliovė mane girti, kokia aš jam patraukli ir seksuali, visiškai „nuraunanti“ stogą. Vis tvardžiausi nepasakyti jam: „Surišta ir bejėgė? Tik tada aš tau tokia seksuali?“
Mėgstantys tokius žaidimus gal man paaiškins, kur čia slypi visas „smurto“ per žaidimus žavesys? Kaip man tai pamėgti, kad galėčiau ir toliau mylimąjį padaryti laimingą, bet tuo pačiu nesijausčiau skriaudžiama?
Blogiausia, kad į vyrą pradėjau žiūrėti visai kitomis akimis ir tas žvilgsnis man pradėjo nepatikti. Pradėjau vengti mylėtis su juo net ir be visų tų nesąmonių. Atsirado toks savisaugos instinktas, atrodo vėl tuoj užtvos, nebepavyksta atsipalaiduoti. Atrodo, kad viską būsiu sugadinusi, kai sutikau išpildyti jo svajonę. Ką dabar daryti?..
