Pasikroviau į Angliją. Viskas gerai, jokių problemų, atvažiavau į Eurotunelį, atžymėjau muitinės dokumentus, anglas patikrino pasą ir nukreipė papildomai patikrai. Skenuoja sunkvežimį. Baigus procedūrą reikia užvesti – nebeužsiveda. Starteris sukasi, bet variklio nesuka.
Anglai truputį supanikavo, nes dabar Europa, taip pat ir Anglija, gyvena nuolatinėje baimėje, todėl kiekvienas toks niuansas kelia įtarimą, nerimą. Maža ką, gal čia priešų kėslai. Tuoj prisistatė du pareigūnai ir nuodugniai patikrino kabiną, tada tik paklausė, kokios pagalbos reikia.
Automobilio pavarų dėžė mechaninė, reikia, kad truputį timptelėtų ir variklis užsives. Tuoj atvažiavo vilkikas, timptelėjo – variklis užsivedė. Paprašiau, kad truputį palauktų. Kelis kartus užgesinau, užvedžiau – viskas gerai, bet sukant starteriui atsirado papildomas bildesys. Anglo paklausiau, ar galiu važiuoti į traukinį, juk viskas gerai.
Deja, anglas taip pat girdėjo tą papildomą bildesį.
„Ne, negali. Jei traukinyje neužsives variklis, bus man problemų, kad leidau ir, aišku, tau. Išvažiuok iš terminalo, susitvarkyk ir grįžk“, – tepasakė.
„Bet aš jau pažymėjau muitinės dokumentus, turiu bilietą, praėjau visas kontroles esu jau kaip ir Anglijoje. Kaip dabar bus?“ – paklausiau.
„Važiuok į ofisą, ten viską paaiškins ir sutvarkys“, – atsakė darbuotojas ir palydėjo iki aikštelės prie biuro.
Ten viską aiškiai ir paprastai paaiškino: „Jei tuo pačiu vilkiku sugrįšiu paros bėgyje, galios tie patys muitinės dokumentai ir tas pats traukinio bilietas. Jei per parą negrįšiu ar pakeisiu vilkiką, teks gauti naujus muitinės dokumentus ir naują traukinio bilietą.“
Išdavė popierius, atidarė vartus ir palinkėjo gero kelio. Pirmadienį servisas nuėmė starterį ir rado tai, apie ką galvojome ir kas buvo to bildesio priežastis. Buvo išbirę smagračio dantys. Antradienį sutvarkė, gavau naujus muitinės dokumentus, pakoregavo pristatymo laiką, be problemų nuvažiavau į Angliją ir grįžau.
Kaip pagalvoju, tas gedimas išlindo geru laiku ir geroje, saugioje vietoje. Jei tai būtų atsitikę kur nors Anglijoje, kokioje nelabai geroje vietoje, juo labiau, turėjau važiuoti į tą vietą, kur išvakarėse siautėjo galinga audra.
Tačiau tuo problemos nepasibaigė. Penktadienį pasikroviau Belgijoje. Sekmadienį išsikrauti Švedijoje. Laiko daug – pasiplanavau kur nakvosiu, kur į kokią parduotuvę užsuksiu, bet... Tik kirtus Belgų-Olandų sieną, teko stoti pačioje automagistralėje.
Gerai, kad buvo plati avarinė juosta, tai buvo kur sustoti. Kažkas prakiuro. Aušinimo skystis bėgo kaip iš atsukto čiaupo. Pasisekė, kad iki serviso tebuvo 15 kilometrų. Beliko nuspręsti, ar patiems važiuoti, ar kviestis evakuatorių, nes ant kelio tokių gedimų niekas neremontuos.
Apie sunkiojo transporto evakuatorių kainas vakaruose baisu ir kalbėti. Supyliau visą turėtą vandenį ir iki autoserviso nuvažiuoti užteko. Kadangi remontą užsakė per IDS (tarptautinį servisą), tai meistrai tuoj kibo į darbą, nes pirmiausia reikėjo nustatyti „ligą“.
Tuoj tapo aišku – vandens siurblys subyrėjo. Kuria tai prasme galima pasidžiaugti, kad Dievas pasijuokė iš mano planų, bet jei vandens siurblys būtų subiręs kelte į Švediją, ar prie parduotuvės! Čia geriau patylėsiu.
Kol tvarkė mašiną, paskambino brangioji.
„Ir vėl servise sėdi? Tikriausiai tau, kaip „vairuotojui– rašytojui“, likimas specialiai pameta įvairių nuotykių, kad turėtum, apie ką rašyti“, – pajuokavo. – Taip, bet man sekasi – turiu gerą naujieną. Yra pasiūlymas Naujus metus sutikti ten, kur mums patinka, kur jau porą kartų šventėme su vaikais, vasarą parą laiko gaudėme karpius ir kur progai pasitaikius užsukame pavalgyti žuvienės iš karpio“.
Truputį pabrango, bet mums dviem nelabai jausis, na, o vaikai abejoja. Jų šeima gausesnė, jiems pabrangimas stipriai jaučiasi, juo labiau, jiems kitais metais nusimato nemažai papildomų išlaidų. Tenka skaičiuoti kiekvieną eurą.
Galėtume ir dviese su žmona važiuoti švęsti, bet su vaikais, anūkais smagiau. Bekalbant kilo mintis, kurią netrukus ekspromtu įgyvendinau. Nusiunčiau anūkui „čekį“ į jo meserngerį ir paprašiau, kad parodytų mamai.
Netrukus gavau anūko balso žinutę su nuoširdžiu ačiū ir dukros žinutę, kad dabar neturi moralinės teisės nevažiuoti kartu ir šventė jau nupirkta. Išsaugojau šeimos tradicijas, o penkiametis anūkas atliko savo pirmąją bankinę operaciją. Žadėjo savo pirmąjį čekį saugoti visą gyvenimą.
Smulkmena, bet, sutiksite, – maloni. Suplanavome, sumokėjome iš anksto, belieka sulaukti Naujųjų metų ir tikėtis, kad Viešpats nepasijuoks iš mūsų planų.
Kita vertus, esu įsitikinęs: kai žmogus turi gražius, dorus, teigiamus planus, Dievas nesijuokia, o šypsosi ir padeda.
