Savo patyrimais Azijoje „Instagram“ paskyroje @rutos.life besidalinanti Rūta šįkart „Bendraukime“ skaitytojams papasakojo apie nepamirštamą išvyką po Balkanus. Pateikiame pirmąją jos pasakojimo dalį apie Albaniją.
„Kodėl Balkanai?
Kadangi iki dabar yra savotiškas iššūkis rasti tiesioginius skrydžius iš Lietuvos į tam tikras Balkanų šalis, mes išvykome į tą pusę su mašina. Balkanai traukė dėl kalnų ir turistams dar neatrastų vietų (angl. hidden gems).
Taigi, nutarėme išvykti į Balkanus. Tame regione praleidome nei daug, nei mažai – 97 dienas. Aplankėme 9 iš 11 Balkanų šalių. Nuvažiavome 14711 kilometrus.
Kodėl automobiliu?
Žinoma, pirma mintis stebint kitus keliautojus buvo kemperis. Arba bent jau didesnė mašina su galimybe miegoti joje. Bet pradedant svarstyti apie kemperį, atsirado daug bet…
Taigi, nusprendėme neišradinėti dviračio ir pasinaudoti esamomis galimybėmis – brolio turimu automobiliu.
Kaip ruošėmės kelionei?
Tai buvo pirma ilga kelionė automobiliu. Ne kemperiu, o paprastu „hečbeku“. Buvome pasiruošę viskam: ir miegui mašinoje, ir palapinėje ar hamake.
Su broliu juokavome: „Arba bus labai gerai, arba labai blogai“. Per vidurį juk būti negali.
Užbėgant įvykiams už akių galiu patvirtinti – buvo labai gerai. Nepaisant to, kad kelis kartus mašinos skydelyje mirksėjo įvairių spalvų lemputės, įkrito vairuotojo langas bei stojome pas vietinius mechanikus tikrinti automobilio būklės – visa kita ėjosi kaip per sviestą. Turėjome daug laisvės ir laiko judėti ir tyrinėti apylinkes savu tempu.
Kodėl neverta keliauti po Balkanus automobiliu?
Pradėkime nuo raidės A ir šalies Albanijos. Paskui judėsime toliau. Taigi, išskyriau 5 priežastis, kodėl neverta keliauti po Albaniją automobiliu.
Galvojate, kad atvykę į Albaniją ir pabuvę čia savaitę ar dvi pamatysite visą šalį ir galėsite ramiai keliauti toliau?
Tiesa tokia, kad nors ir Albanija yra 2–3 kartus mažesnė už Lietuvą, bet joje net ir turint automobilį judėjimas nevyksta taip greitai, kaip, galbūt, norėtųsi. Viena iš priežasčių yra kalnuotas reljefas, kuris neleidžia, rodos, gretimai esančių taškų pamatyti iš karto.
Kartais reikia leistis ir į 6 valandų trukmės kelionę vien tam, kad atsidurtum kitoje kalnų pusėje. Kita priežastis – keliai. Daugumos kelių būklė yra tikrai nepavydėtina, todėl važiavimais jais yra labai lėtas. O kartais, jei nevairuoji 4 varomų ratų mašinos, esi priverstas apsisukti ir rinktis kitą kelią.
Norint kokybiškai pabūti ir pasimėgauti Albanija, rekomenduoju nesistengti aplankyti visų pagrindinių lankytinų vietų, nors ir gali atrodyti, kad tai teoriškai padaryti įmanoma. Jei planuojama keliauti iki dviejų savaičių, rekomenduočiau pasirinkti arba šiaurinę arba pietinę šalies dalį.
Išvada: neskubėkit pamatyti visko, leiskite kelionėje turėti laiko ir netikėtumams bei siurprizams.
Galvojate, kad Albanija yra šalis su žydra jūra ir smaragdinėmis upėmis?
Jei pamatę nuotraukas iš Ksamil regiono tikitės, kad keliaujant Albanijos pakrante jus lydės tokios spalvos jūra – turiu jus nuvilti. Pietinėje šalies dalyje jūra yra nepaprastai skaidri ir žydra, tačiau kylant į šalies šiaurę jūros spalva kinta, ji labiau primena Baltijos jūrą, nei Adrijos.
Albanijoje taip pat galima pasivaikščioti tarpekliais, pabraidžioti ar paplaukioti kanjonų upėmis. Tačiau taip pat vanduo juose ne visada yra smaragdinės spalvos. Jo spalva priklauso nuo sezono. Tuo metu, kai mes keliavome Albanijoje – rugpjūčio mėnesį – upių spalva kanjonuose priminė kavą su pienu. Mums, kaip kavos gerbėjams, tai tikrai nemaišė.
Galbūt upės iš išvaizdos ir neatrodė taip gražiai, kaip buvo pavaizduota „Google“ žemėlapiuose esančiose nuotraukose, bet į nuotykį leistis buvo verta. Iš labiausiai įsimintinų vietų vandens ir kanjonų mėgėjams rekomenduočiau šias: Kanjonus Holta, Gjipe, Osum; termines vonias Llixhat e benjes, kroklį, kuriame galima maudytis – Ujevara e Bogoves.
Išvada: šalis mažytė, turinti labai daug gamtos įvairovės. Retkarčiais slėniai ir kanjonai primena Aziją, o kalnai Alpes Italijoje.
Galvojate, kad nukeliavę į vieną žygį po kalnus – to jums užteks?
Albanijoje kalnų reljefai ir nuo jų atsiveriantys vaizdai tikrai unikalūs ir skirtingi. Mes keliaudami buvome pasižymėję ne vieną viršūnę, į kurią norėjome užlipti. Nukeliavę į pirmąjį žygį po kalnus, nenorėjome sustoti. Nors Albanijoje praleidome beveik mėnesį, vis tik į visas planuotas viršūnes užlipti nepavyko. Tačiau mielai pasidalinsiu žygiais, į kuriuos leidomės ir kuriuos mielai pakartočiau.
Berizhdol trail – Lepushe kaime yra ne vienas žygis, mes pasirinkome būtent šį dėl jo trukmės. Maršruto sudėtingumas lengvas. Trukmė – dvi valandos. Jo metu atsiveria vaizdas į Maja e Vajushes viršūnę, į kurią taip pat galima užkopti. Pakelėje gali sustoti atsikvėpti ir išgerti kavos.
Valbone peak – Valbone miestelyje taip pat yra apstu skirtingų žygių. Mes pasirinkome – Valbona – Theth trail. Nusprendėme eiti pusę kelio. Nes kitu atveju pasiektume kitą miestelį, esantį kitoje kalnų pusėje ir reikėtų apie 6,5 valandos važiuoti taksi iki mašinos, kurią palikome Valbone. Taigi, pasiekę viršūnę apsisukome grįžti atgal. Žygio trukmė: 5 val. Sudėtingumas – vidutinis (pakilimas ~900m). Viršūnės aukštis: 1830 m.
Išvada: Albanija – kalnuota šalis, kurioje yra begalė žygių pasirinkimų kalnų mėgėjams – nuo lengvų iki vidutinių bei sunkių. Jei mėgstate kalnus, rekomenduoju išbandyti ne vieną žygį.
Galvojate, kad Albanijoje būsite priimti kaip turistai?
Atvykę į pirmąją nakvynės vietą Shkoder mieste mes buvome nustebinti savininkų svetingumo. Virtuvėje mūsų laukė ne tik kava, bet ir sausainiai ir įvairūs užkandžiai. Bet tai buvo tik pradžia, toliau keliaujant retkarčiais jautėmės kaip atvykę pas giminaičius į svečius.
Vis dėlto, riba tarp svetingumo ir įkyrumo, keistumo yra menka. Taigi, jeigu tikrai nori privatumo ir laiko sau, manau, reikia tai ir iškomunikuoti vietiniams. Kadangi, jie tikrai yra labai svetingi. Ypač mažesniuose miesteliuose ir kaimuose žmonės mus priėmė kaip į šeimą. Ne tik siūlydavo kartu pavalgyti, bet ir užsukdavo į mūsų nuomojamą kambarį, aprodydavo kaimą, krioklius, auginamus gyvulius bei leido pabandyti pamelžti ožką. Ruošiantis žygiui į kalnus, paruošdavo sumuštinių ir įdėdavo naminių keptų blynų.
Išvada: albanai yra labai svetingi žmonės.
Galvojate, kad Albanijoje dominuoja tokie kepiniai kaip byrek, petulla ar baklava?
Kadangi Albanijos virtuvei didelę įtaką turėjo Turkija, Italija, Graikija ir kiti Balkanų regionai, maistas šalyje yra labai įvairus. Kiekviena provincija gali pasiūlyti kažką unikalaus. Mes valgėme ir mažose vietinėse kavinukėse, ir restoranuose. Labiausiai sužavėjo šviežia žuvis, prosciutto ir kiti įvairūs mėsos gaminiai bei vietiniai sūriai, šviežios salotos.
Kelios rekomenduojamos vietos papietauti: Shkoder mieste – „Barbs restaurant by Baku“ (kokybiški steikai); Vlore – „Oannas Bar & Restaurant“ (tiekia tą dieną sužvejotą žuvį). Llogara nacionaliniame parke – „Taverna Hibjar“ (šviežia mėsa, Graikiją primenanti virtuvė).
Išvada: maistas labai įvairus. Priklausomai nuo regiono galima pasijausti ir kaip Graikijoje, ir kaip Italijoje.
Nekeliaukite į Albaniją, jei…
Nekeliaukite į Albaniją, jei tikitės per vieną aspilankymą pamatyti ir patirti viską, ką siūlo ši šalis. Pavargsite, galbūt ir pavyks aplėkti esminius taškus, bet pajusti ir suprasti Albanijos istorijos, žmonių, gamtos įvairovės tikrai nepavyks. Važiuokite ten tuo atveju, jei norite patirti nuotykių, atrasti ir pajausti ryšį su vietiniai žmonėmis bei gamta!“, – savo kelionės įspūdžiais dalinosi R. Rudokaitė.
