Su siaubu stebiu tai, kas pas mus vyksta artėjant Vėlinėms. Užuot susikaupę laukiant mirusiųjų pagerbimo dienos, žmonės eina į visokius meksikiečių Mirusiųjų šventės paradus, krykštauja persirenginėdami lyg per kokias Užgavėnes. Dar tik betrūko, kad saldainių eitų per kaimynus kaulyti!
Dar daugiau, išsirikiavę linksmuoliai net eilėse stovi, kad galėtų apsilankyti šiurpą keliančiuose Helovino parkuose, kuriuose numirėlius imituoja, su pjūklu vaikus vaikosi, iš karstų šokinėja.
Esu tikrai nuoširdžiai pašiurpusi, kas darosi Lietuvoje. Tokiu metu amžinojo poilsio atgulusius žmones reikia pagerbti rimtyje, tyloje, maldoje, uždegus už jų vėlę žvakelę. Tokia yra mūsų protėvių tradicija. O dabar, baisu žiūrėti, iki ko nusiritome.
Nesuprantu to noro moliūgais ir voratinkliais namų apkarstyti. Tai juk ne mūsų tradicijos. Kodėl mes siekiame švęsti kažkokias mums svetimas šventes, o savas stumiame į užmarštį?
Ar dabar Lietuvoje eisime į gatves švęsti visų pasaulio tautų šventes? Gal dabar jau ir per amerikiečių padėkos dieną visi lietuviai pjaus kalakutą?
Ar žiemą su spalvingais bikiniais išbėgsim į gatves, nes reikės juk paminėti ir Brazilijos karnavalą? O gal pradėsim gatvėje mėtytis pomidorais, nes juk labai linksma – taip daro visi ispanai minėdami „Tomatiną“?!
Mane siaubingai erzina tas apgailėtinas lietuvių noras prisitaikyti, įsiteikti. Nesuprantu, kodėl lietuviai nori išsižadėti savo šaknų, negerbia savo protėvių švenčių, menkina ir išjuokia savo tradicijas?
Tikrai nesu girdėjusi, kad šveicarai švęstų Vasario 16-ąją. Arba kanadiečiai leistų upėmis vainikus ir šokinėtų per laužus švęsdami Jonines. Visi mini savo šventes, puoselėja savo radicijas, ne svetimas.
Nieko neturiu prieš tas užsienietiškas šventes. Tačiau manau, kad jas ir reikia švęsti toje šalyje, kurioje jos buvo švenčiamos iš kartos į kartą daug metų, žmonėms turi gilią simbolinę reikšmę ir prasmę. O bandymai atrodyti tuo, kuo nesi, iš tiesų atrodo mažų mažiausiai juokingai, o gal net liūdnai.
