Angelė stovi prie puodų, meta samtį ir lekia pas šaukiantį.
Romas drybso pusiau gulom ant sofos ir atrodo net labai gyvas.
Gal žodis „greitoji“ tik pasigirdo?
O štai žodis „išeinu“ dilgtelėjo per paširdžius ir nuėjo iki pat pakinklių. Juk amžius tai kritinis, perkopia per penkiasdešimt ir ima varvint seilę į svetimą naujieną.
Va, Danutės vyras šitaip ir išėjo. Vieną rytą išdygo virtuvės tarpdury su kelioniniu lagaminu ir pranešė, kad viskas, nebegali kentėti tos kasrytinės avižų košės ir vaistažolių arbatos vietoj kavos. Dar nevėlu būti laimingam, tad išeina ten, kur laimę sems rieškučiom: pas jauną standžiakrūtę...
„Kur išeini?“ – susidomi Angelė.
„Kur kur?.. Kitan pa-sau-lin!“ – išskiemenuoja keistu balsu.
„O tai ką? Šitam pasauly tau nebėr ką veikt?“ – pašiepia drybsantįjį.
„Angele, skambink!“ – suaimanuoja Romas.
Balsas kažkoks keistas, lyg liežuvis už dantų kliūtų. Jėzau, gal iš tikro koks insultas prasidėjo? Angelė sunerimsta nebe dėl išėjimo, o dėl Romuko sveikatos.
„Ir ką man sakyt?“ – klausia su šiurpuliuku, dabar jau pati panikuodama.
„Sakyk, kad man blogai...“ – dorai nepaaiškina.
„Alio, greitoji? Vyrui blogai“, – vienu ypu iškvepia sumaigiusi numerį 112.
Atsisukusi Romui sako, kad anam ryšio gale klausia, kiek jam metų. Angelė susijaudinus painiojasi, nebegali pasakyti tikslios vyro gimimo datos. Pagalbos centro darbuotoja liepia padiktuoti duomenis iš paso.
Romas išplėšia žmonai telefoną iš rankų ir šaukia į jį, jog miršta, o kad miršta, tai nebežino, kur jo pasas, todėl negali paskaityti, kas ten parašyta.
Anam ryšio gale klausia, kas nutiko.
„Kas nutiko, kas nutiko! Ilgai pasakot“, – garsiu ir gan gyvu balsu šaukia „mirštantysis“.
Telefoną vėl perima Angelė. Pagalbos centro darbuotoja jai sako, kad teks susimokėti už melagingą iškvietimą.
„Mirštantysis“ nė kiek neslopstančiu balsu rėkia:
„Kol jūs atvažiuosit, aš ir numirsiu, ir nebus kam mokėt.“
Pagalbos centro darbuotoja pokalbį nutraukia, nes esą kompiuteris jai rodo kitą skubų iškvietimą. Telefone pasigirsta greitas „pypt, pypt, pypt“.
„Romuk, aukseli mano, tai kas gi nutiko?“ – žmona prašo bent jai pasakyti, kodėl anas manąs, kad mirs.
Romas susiima rankom kaklą ir vėl atvirsta ant sofos.
„Kas? Kas yra?“ – dabar jau Angelė šaukia apsigandusi.
„Musė...“ – suaimanuoja josios aukselis.
Moteriškė dairosi, dėl visa ko sumosikuoja rankom, bet jokio vabzdžio nemato.
Jetau, bene žmogus kliedi, mato vizijas? Neramu, nes neaišku, nuo ko šitaip.
Romas guli užsimerkęs, rankomis vis dar susiėmęs kaklą. Žmona čiuopia pulsą, du pirštus prideda prie kaklo arterijos, dūžiai ritmingi ir vienodi, veidas nei bąla, nei mėlsta, taip sakant – jokių sėlinančios giltinės požymių.
„Bene simuliuoji?“ – kyla įtarimas.
Vyras staiga atsisėda ir dabar jau rimtai užsikosėja. Matosi, kad be vaidybos, kosulys toks, kad, atrodo, gabalą plaučių išspjaus.
Angelė vėl stveria telefoną ir mygia 112, bet tuo metu, po itin garsaus žiaukčiojančio atsikosėjimo, įsivyrauja tyla.
„Išspjoviau zarazą, o kad kiek, ir būčiau su angelais ant debesies sėdėjęs“, – nurimęs Romas rodo saują su juodu gumulėliu.
Ta rudeninė nelaboji, nebevikri ir apspangusi, aišku, nepataikė kur norėjo – įlėkė Romui, ketinusiam sriūbtelėti arbatos, tiesiai į burną.
Angelė pikta: kol gelbėjo vyrą, uogienė išlipo per kraštus ir prisvilo.
„Tfu, kad tave kur!.. Kur girdėta, kad kas būtų numiręs dėl prarytos musės?“ – apsisuka eit į virtuvę.
„Gera tau šnekėti, o ji ten, mano stemplėj, spurdėjo. Juk galėjo uždusinti“, – savo orumą gelbėja Romas.
