Aš noriu pasiteisinti. Gal prieš jus, gal pats prieš save. Aš irgi gyvenu dvigubą gyvenimą. Bet prieš tai noriu pasakyti, kodėl pasirinkau tokį kelią.
Mano žmona ir sūnus gyvena Lietuvoje. Žmonai vaiką auginti padeda mano tėvai. Grįžtu į gimtinę retai, beveik kas du mėnesius. Lietuvoje būnu pora savaičių ir vėl vykstu į „Norgę“.
Taigi, „grubiai“ paskaičiavus, žmoną ir sūnų per metus matau 2–3 mėnesius, o užsienyje būnu visą likusį laiką. Deja, bet jaučiuosi, kad užsienyje yra tikrasis mano gyvenimas. Galiu savaitgaliais žvejoti, galiu atsipalaiduoti klubuose, galiu miegoti kiaurą dieną, galiu slidinėti ir man niekas nebaksnoja į šonus, kad reikia padaryti tą ar nuvežti aną.
Atvykęs į Lietuvą „namo“, jaučiuosi kaip laikinas svečias, kaip nemokamas darbininkas, kuris turi atlikti iki išvažiavimo tam tikrą darbų ir pareigų sąrašą, bet savo poreikių negali turėti. Namuose žmona su vaiku yra pratę gyventi be manęs – turi savo ritmą, tvarką, taisykles, kurias ardant vyksta konfliktai.
Tačiau vienišas jaučiuosi ir gyvendamas svetur. Vienišas vyras, kuris devynis mėnesius su savo žmona bendrauja tik per „Viber“ programėlę.
Mes esam žmonės. Mums reikia prisilietimų, šilumos, artumo. Žmona to nesuprastų. Ji namuose su vaiku, tėvais, turi draugų ir giminių.
Taip jau nutiko, kad „Norgėj“ susiradau draugę. Ji yra vieniša mama, žino, kad Lietuvoje turiu šeimą, jai tai netrukdo. Iš manęs nieko nereikalauja, džiaugiasi mano draugija. Susitinkame, pakviečia mane vakarienei, išeiname pasivaikščioti, būnu ne tik su ja, bet ir su jos vaiku. Tokia „atsarginė“ šeima man yra išsigelbėjimas.
Gal mane už tai pasmerks. Gal supras tik tai patys išgyvenę. Gal nesupras. Bet vienatvė daug vyrų pribaigė ir įklampino į priklausomybes. Vienas su mumis dirbęs lenkas gėrė beveik metus ir kiekvieną vakarą kaukdavo balsu ir kartodavo savo šeimos narių vardus. Taip truko neilgai – vyras prasigėrė ir neteko darbo. Kaip jam baigėsi, nežinau.
Aš taip baigti nenoriu. Noriu, kad mano vaikas būtų aprūpintas, turėtų abu tėvus. Dabar gyvenimas yra toks, koks yra. Kitos išeities nėra. Daug metų gyvenant kitoje šalyje pradeda „važiuoti stogas“ ir nori nenori ieškai šiaudo, kuris tave išgelbėtų. Niekam to nelinkiu patirti. Psichologiškai pakelti tą kaltės naštą yra sunku. Bet dar sunkesnė yra vienatvė.
Palikti žmonos tikrai nesiruošiu. Nebent ji pati sužinotų (o stengiuosi viską daryti taip, kad tai nenutiktų) ir nuspręstų nutraukti santuoką. Bet kol kas grįžti į šeimą neleidžia galimybės – reikia finansų, statomės namą, auga vaiko poreikiai ir pan.
