Mano atveju bent jau taip ir buvo. Pradžioje, kai tik sūnus supažindino su savo išrinktąja, maniau, kokia šauni mergina. Paprasta, kukli, švelni. O šventas naivume, kur buvo mano akys! Kiek aš tai mergelei savo paslapčių išverkiau, kiek širdies žaizdų atvėriau.
Esu išsiskyrusi. Santykių su buvusiuoju nepalaikome, bet ir nesame priešai. Sūnus su tėvu ir jo nauja dama bendrauja, susitinka. Kartu ir šventes švenčia, ir vieni pas kitus nuvažiuoja.
Kai sūnus vedė savo išrinktąją ir susilaukė mažiuko, tada viskas pasikeitė. Nors susitikus ir šypsodavosi į akis, bet savo nepasitenkinimo nesugebėdavo nuslėpti.
Zirzdavo, kad važiuotų greičiau namo ir panašiai. Nekreipdavau dėmesio, nes norėjau pasibūti su sūnumi ir anūkėliu. Jie vieni be jos niekada niekur nevažiuodavo. Nebuvo kitos progos su juo šeima susitikti.
Bet mano kantrybė trūko, kai mano ausis pasiekė, kad mano martelė apkalbinėja mane dabartinei vyro damai. Ir kas man apie tai pasakė – ogi mano anūkas! Po to ir sūnus prisipažino, kai pradėjau kvosti, kokias paskalas martelė apie mane kitai moteriai nešioja.
Jau net mano buvęs vyras ragino sūnų paprotinti mane, kad nepasakočiau visų savo paslapčių martelei, nes ji po to šaiposi ir juokiasi su nauja vyro moteriške.
Nežinau, ar labiau pikta, ar labiau skaudu buvo tai sužinojus. Bet faktas tas, kad šito, kol gyva būsiu, neatleisiu ir nepamiršiu. Net žiūrėt į tą pusę nebegaliu.
Maniau, kad sūnus man padovanos dukrą, apie kurią svajojau, o parsivedė gyvatę užantyje, ko visad ir bijojau...
Mielos martelės, būkit supratingesnės savo anytom. Nes laikas bėga, viskas keičiasi, vieną dieną ir jūs pačios galit tapti nekenčiamomis uošvėmis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
