Jokiu būdu nepritariu nerealistinio moters (o taip pat ir vyro) kūno vaizdo idealizavimui. Bet negaliu pritarti ir dabar vis labiau įsisiūbuojančiai atvirkščiai tendencijai – nutukusio kūno „normalizavimo“ kultui.
„Priimk savo kūną“, „Kiekvienas kūnas yra gražus“, „Vyras ne šuo, ant kaulų nepuola“ (turint omenyje ne šiaip neperkarusią normalaus KMI moterį, o liulančią su keturiais gelbėjimosi ratais aplink pilvą apsisukusią ir savimi patenkintą damą).
Jei atvirai, ta primygtinio storo kūno propagavimo tendencija, jau akivaizdi užsienio mados parduotuvėse, kaip ASOS, kur nutukusios manekenės stovi apsitempusios mini sukneles su seksualiais iškirpimais šonuose, kuriuos sprogdina per juos virsdamos lašinių paltys, vadinant tai „body positive“, mane vimdo.
Nutukusio kūno „normalizavimas“ yra ne emancipacija, o nesveiko gyvenimo būdo „normalizavimas“.
Dietologai, kardiologai ir masė kitų gydytojų baksnoja apie baisią širdies, kraujotakos ligų bei mirtingumo nuo jų statistiką, kalba apie jaunus žmones, kuriems jau reikia kepenų persodinimo, apie cholesterolį, atsargiai užsimena apie nutukusius vaikus, negebančius ištverti net menko fizinio krūvio, bet pasakyti, kad storas kūnas – nesveikas ir negražus, yra lyg koks nusikaltimas prieš žmoniją.
Turiu pažįstamų, kurios sakosi, kad kilogramai auga „iš oro“. Ir kad žmogus pats nekaltas, kad yra storas. Ne visai. Jis nekaltas tiek, kiek jam trūksta žinių bei valios, kurių su šaukštu neįsikrėsi, kaip kokios kiaušinienės su spirgais.
Tos „iš oro“ storėjančios pažįstamos iš tiesų pusę dienos gali stengtis nevalgyti, bet pačios nepastebi, kaip pagaminusios šeimai cepelinų puodą, suvalgiusios du, po pusvalandžio apsisukusios iš puodo išsigraibo dar keturis. Jos ryja traškučius, nesuvokdamos, kad viena maža pakuotė organizmui parūpina tiek kalorijų, jog privalėtų po to nebedėti nieko į burną parą ar dvi, bet tai, žinoma, neįmanoma, nes skrandis tai tuščias.
Jos nutyli, kad reguliariai, bent po kartą per savaitę, pagurkšnoja vyno su draugėmis ar alučio su kompanija – o ką, juk suaugę žmonės, turi teisę, ne šventeivos kokios. Jos ne alkoholikės, keturi ar penki alaus penktadienį – dar ne priklausomybė. Bet kilogramai auga, cholesterolis kyla, kepenų fermentai blogėja.
O juk reikėtų tiek nedaug – truputį rimčiau įsiklausyti į tai, ką kalba dietologai. Mažinti perdirbtos mėsos (taigi, visų pirma dešrų), krakmolo (taigi, bulvių, miltinių produktų), cukraus (ypač gazuotų vaisvandenių), riebalų suvartojimą, alkoholį gerti ne dažniau kaip kartą per mėnesį, na, ir įsigyti akinius, kad bent retkarčiais paskaitytum maisto produktų etiketes. Neįmanoma? Tikrai įmanoma.
Dėl grožio moterys kenčia skausmus, darydamos plastines operacijas, kurios visiškai nesusijusios su sveiku kūnu, nudilina normalius sveikus dantis, kad ant paliktų spygliukų uždėjus karūnėles padarytų joms sintetinę holivudinę šypseną, o štai toks menkas dalykas, kaip nekišti į savo kūną šlamšto, atrodo neįmanoma misija? Kas darosi su mūsų pasauliu?
Savo dukrai aš nesakau, kad storas kūnas irgi gražus. Kai tai išgirstame, būna proga pasikalbėti, kad tai melas. Storas kūnas yra sergantis. Tikėtina, kad atsisakys funkcionuoti, nespėjus pasidžiaugti senatve. Nekišk į jį šlamšto, nes jis – ne šiukšlinė. Mylėk savo akių spalvą, nosies formą, strazdanas, krūtų dydį, kojų ilgį, jei tik nori, ir neskustas pažastis, bet ne lašinius!
Papildomi kilogramai – ne tavo savasties dalis, ne tavo unikalumas, o tavo nusikaltimo (iš nežinojimo ar iš valios stokos) prieš savo pačios kūną daiktinis įrodymas.
