Kelios minutės „penki prieš penkis“ krepšinio aikštelėje, ir tu jau gauni, liaudiškai tariant, „pompą“, prieš tai buvusios visai laisvesnės kelnės užsimaunant tampa pilvo smaugimo įrankiu, net seksas neatrodo toks, koks buvo anksčiau, ir dėl viso šito kalti tie nelemti 130 kilogramų.
Taip, tiek aš svėriau dar šių metų kovo mėnesį. Sėdimas darbas, važiavimas į darbą ir atgal kiekvieną dieną automobiliu, neretai susidarantis stresas vadovaujant 50 darbuotojų skyriui bei užtikrinant tų skyriaus darbuotojų aptarnavimą ne vienam ir ne keliems šimtams asmenų iššaukdavo didelį norą vakare sočiai pavalgyti. Dažniausiai valgyti gamina žmona, ir nors jos pasiūlymas kažko sveikesnio kažkiek įjungdavo mano sąžinės jausmą prieš kūną, kuris sakydavo: „šiandien gal ramiau, bičiuli“, vakare po darbo norėdavosi save palepinti. Juk skaniau tos aliejuje mirkstančios apskrudusios bulvės ir mėsa, o dar žinant, kad maniškė gamina beprotiškai skaniai, tai darydavo prisotintųjų riebalų pasaką be galo. O juk vakarienė turėtų būti lengva...
Vakaro apsivalgymai, greito maisto dažnas propagavimas, neįmanomas filmo žiūrėjimas be užkandžių, picų, ledų, limonadų nukrautų stalų, neretai penktadieniais su chebra baruose bei klubuose „šaunamas“ alus privedė prie antsvorio, kuris pradėjo trukdyti. Tad to paties kovo mėnesio pabaigoje neapsikentęs pasakiau „gana“ ir nuvariau į sporto klubą.
Klube taip pat norėjau pasiauginti raumenų, tad, kad ir kaip sunku bebūtų, po visų tos dienos svorio kilnojimų sėsdavau ant dviračio treniruoklio (bėgimo takelis man būdavo labiau apšilimo priemonė, kardio daryti man „lipo“ labiau dviratis) ir mindavau 65 minučių programą, per kurią kiekvieną kartą pavykdavo numinti apie 25 kilometrus.
Sporto klubą lankiau aktyviai du mėnesius, 5 kartus per savaitę. Tad tuos 5 kartus per savaitę tik labai išimtiniais atvejais dėl, pavyzdžiui, laiko stokos nesėsdavau ant dviračio. Prisimenu fainą momentą, kai prie šalia esančio to paties treniruoklio prisėdęs keliais metais vyresnis klubo klientas išpūstom akim žiūrėjo į mano ekrane esantį chronometrą ir sakė: „Valandą ant dviračio, nu tu pavarai!“. Ir nors tokių, kurie ant dviračio ar bėgimo takelio po valandą būtų prakaitavę, tikrai atsirasdavo, pasijaučiau lyg kaip ir kažką ne blogo toje sporto klubo kardio srityje darantis.
Aišku, kardio – labai svarbu, bet taip pat besąlygiškai svarbu – mityba. Su žmona susitarėme valgyti sveikiau, vengti kepto maisto, greito maisto (sunkiausia buvo padaryti pertrauką didžiausią pagundą keliantiems kebabams, tai šeimos topų topas) ir ypač limonado, nes daugelis šių gazuotų skysčių turi ne tik nemažai kalorijų, bet ir daug cukraus.
Pakeičiau maisto racioną į virtą vištieną (ypač krūtinėlę, taip pat ketvirčius), grikius, virtus kiaušinius, tuną, lašišą, įvairias sriubas, šviežių daržovių salotas, varškę, avižines košes, bananus ir kt., valgant 3 kartus ar neretai įjungus protarpinį badavimą 2 kartus per dieną.
Pabrėžiu, jog nevalgyti pusryčių nerekomenduoju, nes gali „paslysti“ su didesniu porcijų dydžiu per pietus ir vakarienę, geriau anksti pavakarieniauk ir nelįsk į šaldytuvą. Man vakare nevalgyti – sunkus išbandymas, bet nepusryčiaudamas ryte jaučiausi žvalesnis ir, manau, ši priemonė prisidėjo prie greitesnio svorio kritimo.
Laikydamasis griežto sporto klubo lankymo režimo ir vykdydamas prieš tai minėtus mitybos pakeitimus, per du mėnesius numečiau pirmuosius 11 kilogramų. Nepamirštant, kad per tas 5 dienas per savaitę taip pat auginau raumenų masę, dažnokai penktadienio vakaras tapdavo „cheat day“ ar, gal labiau tiktų pasakyti, „cheat evening“ su traškučių pakeliu ar alaus bokalu – rezultatas, manau, buvo tikrai neblogas.
Kadangi artėjo suplanuota kelionė, sporto klubo narystės nepratęsiau ir gegužės mėnesio pabaigoje apsiribojau hantelių kilnojimu namie, atsispaudimais, krepšiniu lauke bei vaikščiojimu, vaikščiojimu ir dar kartą vaikščiojimu. Jei varai žaisti krepšinio prie Baltojo tilto, automobilio raktus iš kišenės pasidedi į stalčių ir eini nuo Žirmūnų paplūdimio iki centro paupio taku pėsčiomis.
Pridėjus kelią nuo namų, į vieną pusę išeina apie 6 kilometrai, ir man tai buvo ne tik sporto klubo treniruoklio dviračio konversija, bet ir pabuvimas su savimi. Ėjimas – kaip meditacija, kuri gerina emocinę būseną, išvalo galvą nuo susirinkusių slogių minčių.
Aišku grįžimas atgal su skaudančiomis po krepšinio kojomis jau būdavo šioks toks savęs kankinimas, ir tai jau buvo kiek retesnis variantas, bet jei atgal nuspręsdavau keliauti pėsčiomis, tai vis prisimindavau apie antsvorį bei kovo mėnesį darytą foto su pilvu, tad motyvacijos save pakankinti atsirasdavo.
Taip per 10 paskutinių šių metų pavasario dienų ištirpdinau papildomus 3 kilogramus, tad iš 130 liko 116 kg, ir birželio mėnesio pradžioje iškeliavau į televizijos projektą Ispanijoje, Calpe mieste.
Kadangi Ispanijoje maitinimo režimas buvo pusryčiai, pietūs, vakarienė (porcija kiekvienam principu), po valgio nelabai ko šaldytuve ir likdavo – tai buvo taip pat puiki terpė toliau mesti svorį.
Būdavo tikrai aktyvių dienų, kada sportuodavom žaisdami savadarbį vandensvydį baseine, kvadratą, vykdydami bokso apšilimo treniruotes, tad jei ne pašėlę vakarėliai naktimis, kur dominavo daug kalorijų turintys kokteiliai, į Vilnių būčiau grįžęs ištirpdęs dar daugiau kilogramų.
Svarstyklės grįžus nudžiugino, svorio po kelių savaičių buvimo Ispanijoje liko 114 kilogramų. Toliau aktyviai žaidžiu krepšinį, kilnoju hantelius, darau atsispaudimus, ir nors, kai ateina savaitgalis, vis dažniau įsijungia „cheat mode“ mitybos režimas, neatleidžiu „gazo“ fizine veikla.
Nuo šių metų kovo galiu pasigirti geriausiu rezultatu: -18 kilogramų. Tie 112 kilogramų ne vien leidžia tau jaustis lengvesniu, greitesniu, lankstesniu, bet taip pat jaustis žymiai geriau emociškai. Dabar jau aikštelėje „pompa“ nebaisi, labai keistas jausmas, kai daugelis kelnių smunka, blemba, net batų raišteliai smagiau rišasi.
O jei paklausite: „Kaip gi tas seksas?!“, žinokite, lovos reikalai sugrįžo į savo vėžes! Tad jei nori numesti svorio, bet galvoji, jog tai neįmanoma, patikėk – tu gali, ir gali tai pradėti šiandien!
