Per pastarąjį dešimtmetį Palanga stipriai pasikeitė: sutvarkytos gatvės bei viešosios erdvės, nauji kultūriniai objektai, išpuoselėti parkai – visa tai rodo intensyvų kurorto modernėjimą ir tapimą prestižiniu, europinio lygio kurortu. Vis dėlto iki europietiško modernumo ir aukštos kultūros mums dar toli gražu...
Norėčiau pasidalinti savo patirtimi apie apsilankymą jau daugelį metų Palangoje veikiančioje kavinėje–bare. Šioje maitinimo įstaigoje teko lankytis ir anksčiau prieš keletą metų. Iš pažiūros visiškai neypatinga, senstelėjusio interjero kavinė siūlo paprastą, tačiau neblogą maistą. Vakarais šioje vietoje galima klausytis koncertų, o po vidurnakčio iki maždaug 2–3 valandos vyksta šokiai.
Šią vasarą dėl neveikiančių naktinių klubų tik ši ir dar viena priešais esanti kavinė gali poilsiautojams pasiūlyti galimybę pasilinksminti ir smagiai praleisti laiką jau po vidurnakčio. Visos kitos kavinės pagrindinėje J. Basanavičiaus gatvėje dirba tik iki 24 valandos, todėl pasirinkimas, kur praleisti laiką, šiais metais yra itin kuklus.
Dėl sumažėjusių naktinio laisvalaikio praleidimo galimybių kavinėje lankydavausi gana dažnai. Bare dirbantis personalas pamažu ėmė mane atpažinti, o aš atpažindavau ten dirbančius žmones. Iš pradžių viskas atrodė smagu, tačiau atostogų pabaigoje teko nuryti karčią nuoskaudą.
Tikriausiai daugelis sutiktų, kad bare dirbantis personalas padeda susidaryti įspūdį apie pačią įstaigą, jos vertybes ir požiūrį į klientą. Tačiau apie kokias vertybes galima kalbėti, kai neturima net elementariausio žmogiškumo?
Pirmiausiai norėčiau pradėti nuo bare dirbančio apsaugininko. Iš pirmo žvilgsnio pasirodęs ramaus veido, dantų netekęs, pagyvenęs vyriškis bare dirba kone kiekvieną vėlų vakarą. Žmogelis tiek viduje, tiek išorėje prižiūri tvarką, nužiūrinėja klientus leisdamas suprasti, jog kiekvieną esantį lankytoją vertina pagal savo asmenines simpatijas ir antipatijas. Visa tai vargšą žmogelį skatina piktnaudžiauti savo pareigomis įsivaizduojant, jog, jei esu apsaugininkas, tai esu visagalis...
Bare dirbančiam apsaugos darbuotojui niekada nepatikau, nepaisant to, jog buvau nuolatinis klientas ir būtent čia palikdavau pinigus. Vieną vakarą šokau su nepažįstama bare sutikta mergina. Apsaugos darbuotojas stebėjo mus su nepasitenkinimu ir pavydo jausmu. Neilgai trukus priėjęs apsaugininkas pertraukė mūsų šokį tam, kad paklaustų merginos, „ar tu tikrai nori su juo šokti?“
Skamba absurdiškai, tiesa? Mergina tik linktelėjo galva, todėl nieko nepešęs kuriam laikui vargšas žmogelis pasitraukė. Gyvenime esu aplankęs nemažai įvairių barų ir klubų, tačiau dar niekada nemačiau, jog tvarką ir saugumą prižiūrintis darbuotojas aiškintų: kas, su kuo ir kaip turi šokti. Teko pastebėti, kad apsaugos darbuotojas su įvairiomis pastabomis prieidavo ir prie kitų žmonių, aiškindamas kaip galima, ar negalima šokti...
Neilgai trukus užsinorėjau į tualetą. Tas pats apsaugininkas stovėjo prie pradarytų tualeto durų. Priėjęs prie durų norėjau pakelti akis siekdamas įsitikinti, ar tai tikrai vyrų tualetas, tačiau apsaugos darbuotojas, neleidęs to padaryti, savo rankomis mane tiesiog stūmė į vidų. Po keleto akimirkų nusprendžiau palikti barą. Nors apsaugos darbuotojas elgėsi nemaloniai, tokio elgesio iš pradžių nesureikšminau ir sekančią naktį vėl nusprendžiau ten užsukti.
Prie durų mane pasitinkantis tas pats apsaugininkas ėmė svaidytis kaltinimais: „Jei dar kartą taip elgsiesi, daugiau aš tavęs neįleisiu“. Kaip elgsiuosi? Ką tokio padariau? – šie klausimai vis dar iki šiol neduoda ramybės.
Po pareikštų kaltinimų apsaugininko pasiteiravau, ką konkrečiai padariau ir dėl ko esu nepageidaujamas. Vargšas žmogelis nesugebėjo nieko konkretaus paaiškinti, tik abstrakčiai išlemeno, jog sulaukė dėl manęs kažkokių nusiskundimų... Nusiskundimų, kuriuos pats išgalvojo pavydo suimtas. Iš pradžių man jis net sukeldavo gailestį, nes šeštadieniais vos tik užsidarydavo baras, tas pats žmogelis užsukdavo į gretimą barą, tik jau ne kaip apsaugininkas, o kaip klientas. Dabar bandau suprasti tą žmogų: sunku, kai neturi nei moters, nei dantų... O kam šiais laikais lengva?
Ten dirbantis didžėjus kas vakarą bandė pildyti svajones, tik, deja, ne klientų, bet savo... Kiekvieną naktį tas pats repertuaras – rusiškas popsas ir lietuviškos muzikos kičas – viskas gerai, suprantama, kad kas kartą susirenka vis nauji žmonės, todėl repertuaras gali būti vienodas, o aš pats nesu išrankus muzikai.
Vis dėlto, viena mergina paklausė, ar negalėčiau paprašyti didžėjaus, kad vietoje rusiškos dainos paleistų lietuvišką. Maloniai pasiteiravus, ar negalėtų patenkinti šio pageidavimo, didžėjus rusiškai nusikeikė ir išvadino mane nacionalistu, tarsi būti nacionalistu ir mylėti savo šalį, gerbti nacionalinę kultūrą būtų kas nors blogo ir nepriimtino.
Paklaustas, galbūt dėl vertybinės pozicijos Ukrainos atžvilgiu rusiškos muzikos reiktų leisti mažiau, muzikantas rėžė, jog už jam mokamus pinigus rusišką muziką jis leis... Viskas atrodo suprantama, juk jam už tai moka, tačiau perdėtai atvirai, su pasipiktinimu kalbėjęs didžėjus tik aiškiai išsidavė, kad yra didžių didžiausias „vatnikas“. Ak, didžėjau, gal geriau savo leidžiamą muziką pasilaikyk kasmetiniams šeimų sąjūdžio suvažiavimams.
Nemaloni patirtis privertė susimąstyti vertinant šią vietą besikeičiančios Palangos kontekste. Tokio tipo lankytinos vietos daro gėdą Palangai. Ankstyvą pavasarį Palangos miesto meras Š. Vaitkus savo „Facebook“ paskyroje dalinosi idėja, jog norėtų keisti J. Basanavičiaus gatvės įvaizdį atnaujinant apšvietimą, suoliukus bei kitą mažąją infrastruktūrą. Ši idėja socialiniame tinkle susilaukė nemažai pritarimo.
Žmonės vylėsi, jog J. Basanavičiaus gatvės įvaizdžio keitimas skatintų pasitempti ir patį verslą – t. y. sumažinti gatvėje esantį kičą, padaryti šią gatvę kultūringesne. Pats iš pradžių ganėtinai skeptiškai vertinau J. Basanavičiaus gatvės įvaizdžio keitimo idėją, nes maniau, kad bus daromas spaudimas verslui, keliami nuomos mokesčiai prekybininkams ir panašiai. Po nemalonios patirties supratau, kad kelti šios gatvės kultūrą yra būtina. Gatvėje savo veiklą vykdantis verslas iš tiesų turėtų pasitempti, pradedant nuo kokybiškų paslaugų, baigiant aukšta personalo bendravimo kultūra.
Daugelis padorių Lietuvos poilsiautojų Palangą nori matyti be marozų, budulių ir „vatnikų“. Galima tik viltis, kad su laiku situacija keisis į gerąją pusę, o J. Basanavičiaus gatvė taps prestižine miesto alėja, kurioje nebeliks nei kičo, nei pigių skylių, kuriose šiandien lankantis jaustis gerbiamu ir laukiamu klientu yra beveik neįmanoma.
Jei tik Palangoje būtų galimybė, su mielu noru susimokėčiau brangiau už įėjimą į prestižinį ir pripažintą klubą, kuriame, vietoj įžeidinėjimų ir nepagrįstų kaltinimų, personalui nebūtų sunku ištarti „labas vakaras“ ir palinkėti nuostabių akimirkų ką tik atvykusiam žmogui. Būtent tokią Palangą norisi kurti ir matyti ateities perspektyvoje.
