Prieš tai dirbau kitoje srityje, kur buvo mišrus kolektyvas. Ankstesniame darbe santykiai su kolektyvu buvo puikūs, mes su daugeliu kolegų tapome draugais. Labai daug apie ką diskutuodavome, daug kur požiūriai nesutapdavo, būdavo, kad susipliekiame dalykinėje srityje kaip reikiant. Ne visų juk požiūris į viską vienodas.
Tačiau darbo laikui pasibaigus, viską pamirštam. Eidavome su kolegomis į žygius, barus, vienas pas kitą į svečius. Apie darbą – nė žodžio. Diskutuodavome ir, beje, dabar dar susitinkame ir diskutuojame įvairiais klausimais, vienas pas kitą į pagalbą atskubame, jeigu draugas paprašo padėti.
Bet niekada nebuvo jokių apkalbų-smerkimų-patyčių. Nebuvo jokio lindimo į dūšią. Štai su buvusia kolege mes vis dar draugės, į keliones kartu važiuojame, kartais susitinkame su antromis pusėmis, tačiau niekada neteko išgirsti kokio nors neprašyto pamokymo, pavyzdžiui, kaip elgtis su vyru, ką rengtis, kaip kalbėti ir pan.
Aš, pavyzdžiui, žinau tik tiek, kad ji turi vaikų, nežinau nei kiek, nei kokie jų vardai, man – neįdomu. Jai taip pat neįdomu mano šeimos reikalai, mes turim daug apie ką kalbėti ir be to. O šitiek vyno iki išnaktų išgerta, šitiek iškalbėta. Bet niekada nebuvo jokių „pletkų“.
Pakalbėjau šia tema su savo vyru, sako pas jį ne tik darbo kolektyve, bet ir draugų rate natūralu, kad visiškai niekas nelenda į tavo privačią erdvę, mano vyras sako, kad jis nežino, kiek jo kolegos ar bičiuliai turi vaikų, net nežino, ar vedę yra, ir tai normalu. Net nustebo, kai tokį klausimą iškėliau.
Taigi aš apie tai, kad ateisiu štai į moterišką kolektyvą ir prasidės visokios kalbos. Vienos apie kitas domėsis ne kaip jos pačios gyvena, o kokį „pletką“ galima būtų išgirsti, vienos apkalbės kitas.
Kaip manote, kokių priemonių imtis, kad išvengčiau šios bjaurasties? Negi dėl to iš darbo išeiti? Kaip tokias problemas sprendžiate jūs? Jūratė
