Žodžiu, abi buvome sudirgusios ir pokalbis baigėsi pasiuntimu atsisėsti ir pasiskaityti vadovėlį. Atsakas – būti mandagesnei, nesipūsti, nesusireikšminti taip smarkiai... Ir taip toliau, ir panašiai…
Po šio nemalonaus ir liūdno nutikimo susitinku kitą draugę.
– Ko tokia nusiminusi? – pastebi iš karto.
– Eik jau, kaip negerai, su drauge susipykau, – suku akis į šoną, nes gėda pasakoti.
– Na jau... O tai dėl ko? – balse užuojauta.
– Dėl skyrybos... – nenoromis numykiu.
– Oi ne, draugė skiriasi? Nuviliojai vyrą?! – susirūpinusi net stabteli.
– Eik jau, iš kur ištraukei?.. Gal išprotėjai? Žinoma, kad ne, – pykteliu.
Bijau, kad neprikarksėtų, kaip sakoma.
– Vajėzau, tai tu pati skiriesi?! O kuo draugė dėta? – toliau klausinėja.
– Neeegi... Ką čia dabar kalbi, tfu tfu tfu per kairį petį…
– Nesuprantu, tai kuri iš jūsų skiriasi?
– Nė viena nesiskiria! Ne dėl skyrybų susipykome, o dėl skyrybos! Dėl kablelių! Dėti kablelius tarp kelių būdvardžių ar ne…
Draugė atsitraukia per kelis žingsnius, kelias akimirkas į mane įdėmiai žiūri.
– Jūs abidvi pakvaišusios.
Na, čia jau nepasiginčysi. Ir pradedame kalbėti visai kita tema.
