Kad žinotumėt, kiek nervų dukros kritika atsiėjo! Tas netinka, anas netinka, tai nestilinga, tai pernelyg aptempta, tai tėvo kaklaraištis nederės.
Kai galiausiai pasisiūdinau žaliai margą kostiumėlį, paaiškėjo, kad derančių batelių nėra, o tų, kurie derėtų, astronominė kaina.
Dukros įkalbėta pirkau apavą internetu. Batelius atsiuntė puse numerio mažesnius. Koją įspraudžiau, bet štai eiti neįmanoma. Dukra ranka mojo – dėl grožio pakentėsi, juk tokie dailūs, tamsiai žalios odos.
Kai tėvas paskutinį kartą pasikedenęs prieš veidrodį jau ruošėsi eiti pro duris, didžiajai kritikei užkliuvo jo abejotino baltumo marškiniai.
Ką? Vienatinės dukterėčios vestuvėms velkasi jau kelis kartus skalbtus? O bože bože, kokia žemuma! Su didelėm isterijom liepė spintoje ieškoti naujų.
Tada dovanų vokelio turinys. Kai paaiškėjo, kad įdėjom varganus 200 eurų, dukra išvadino „skuperdiajais“, tai žmonių kalba reiškia šykštuolius.
Pasimuistęs tėvas vokelį papildė dar 50 eurų. Didesniam išlaidavimui užkirtau kelią, tiesiog atėmiau iš vyro piniginę.
Kitąmet pilnametystę švęsianti mūsiškė princesė vartė akis ir tampė lūpas, esą negi kai ji tekės būsim tokie skručai?
Spaudžiančiais bateliais šiaip ne taip nustypčiojau iki mašinos, tėvui į pažastis rėžėsi siauroki, bet užtai nauji marškiniai.
Kai į metrikacijos skyrių sugužėjo sveikintojai – būsimieji svečiai, netekom žado. Kas su džinsais, kas su šortais, kas plevėsuojančiais lininiais marškiniais ar marškinėliais su pokemonais... Vyriausi giminaičiai daugmaž laikėsi senojo protokolo, bet taip išsipuošusių kaip mes daugiau nebuvo.
Dar didesnis nustebimas ištiko nuvykus į baliaus vietą, kur pasirodė ir svečiai iš užsienio – susivėlę ir tarsi iš paplūdimio: viena ponia susilamdžiusiu sijonu, kokio dėvėtų drabužių krautuvėj ir už eurą neimčiau, kita nukleiptom basutėm, trečia išvis su guminiu baseino apavu.
Užtat visų šypsenos nuo ausies iki ausies, klega ir kvatoja, vyną šampanu užgeria, jauniesiems bučinius ir gausius linkėjimus siunčia.
Šiek tiek nustebusiam senimui atsipalaidavęs atvykėlis vyriokas labai paprastai paaiškino: „Juk vestuvės! Gyvenimo šventė!“
Paskutinį smūgį lietuviškoms tuoktuvėms linksmieji į madų vėjus spjovę svečiai iš užsienio sudavė įteikdami dovaną: nuo viso pulko padovanojo niekniekinį suvenyrą – ant sienos kabinamą kalendorių!
Pamatę, kad prieš juos ir po jų svečiai jauniesiems teikia vokelius, pasišnabždėjo sukišę galvas ir spėriai susiorganizavo rinkliavą: septyni žmonės sumetė 50 eurų ir pinigus geležinėm monetom sužėrė jaunikiui į saują.
Manęs vos apopleksija netrenkė, graužiausi, kad sveikint jaunavedžių brukomės pirmieji. Jei būtume neskubėję, galėjau iš vokelio išsigriebti šimtinę...
Bet kad jau taip, nusispyriau iki kraujo nutrynusius batelius, vyrui kumštelėjau, kad bent jau iš švarko išsibraškintų.
Dukra, išsipuošusi lyg podiumui, sėdėjo papūtusi lūpas. Spėju, kad pavydėjo tam atsipūtusiam, jokių šventinių protokolų nesuvaržytam iš širdies besilinksminančių svečių būriui.
