Viena į keliones po egzotiškus arabų kraštus Viktorija leidosi vos sulaukusi pilnametystės. Vasaros metu, pabaigusi pirmą kursą Vilniaus universitete, mergina dirbti ir pasisemti žinių apie arabišką pasaulį išvyko į vieną populiariausių Egipto kurortų – Hurgadą.
Su Artimųjų Rytų šalių gyvenimu, istorija ir kultūra jai susipažinti teko ne tik iš bibliotekos knygų – V. Urbonaitė išvyko studijuoti į Jordaniją ir Turkiją. Apie savo patirtį bei nuotykius tolimuose kraštuose ji pasidalino su „Bendraukime“ skaitytojais.
„Mano vardas Viktorija, esu antrą kursą baigusi studentė iš Platelių, studijuoju Artimųjų rytų studijas ir arabų kalbą. Tai unikali studijų programa, kuri visapusiškai prisideda prie mano kritiškai vertinančio mąstymo formavimosi.
Savo pirmąjį kursą praleidau Vilniaus universitete, nes pirmo kurso metu su mainų programomis išvykti į užsienį negalima, tad aš tiesiog kantriai dėliojau savo planus ateinantiems dvejiems metams, kuriuos tikėjausi ir iki pat šiol tikiu praleisti užsienyje su universiteto mainų programomis.
Turbūt pirmas dalykas, kurį pavyko suprast pradėjus studijuot, kad visada vargai, kuriuos patiri konkretaus egzistavimo momentu, atrodys patys sunkiausi, tačiau juos įveikus, pasižiūrėjus atgal arba sutikus naujus vargus, visada supranti, kad prieš tai buvę rūpesčiai buvo tik „apšilimas“.
Lygiai taip atrodo ir pirmas kursas universitete, atrodo sunku, neįmanoma, intensyvu, bet viskam pasibaigus atliktų darbų vertė atrodo mažesnė. Prie ko linkstu, kad tas pats yra ir su mainais ir turbūt visur kitur gyvenime, jei esi faustiškas žmogus, vis siekiantis daugiau ir daugiau, dabartiniu momentu visada rasi noro patirti kančią savo būtyje, tad išvykimas pusmečiui vienam iš savo šalies į naują šalį ir kultūrą nėra tik išlipimas iš komforto zonos, man tai daug daugiau.
Jordanijoje studijavo arabų kalba
Tad pradedant apie Erasmus+ mainus – praėjusių metų rudens semestrą aš išvykau studijuoti į Jordaniją, mokiausi Yarmuko universitete, kuris yra šiaurinėje dalyje, trečiam pagal dydį Jordanijos mieste Irbide.
Pats Erasmus anketos užpildymas buvo tuo metu pirmas vargas, nes išsirinkti universitetą, sudaryti mokymosi sutartį, pasirinkti siūlomus dalykus yra sunku, kai tai darai pirmą kartą. Nors su Erasmus jaunimo mainais ir Europos solidarumo korpusu esu keliavusi, anketų pildymas tarp šių mainų negali būti lyginamas, su universitetu viskas yra daug rimčiau.
Bet kokiu atveju, įveikus visas priėmimo procedūras, atėjo laikas patiems mainams. Jordanijoje studijavau tik arabų kalbą, penkias dienas per savaitę turėdavau apie 4 valandas kontaktinių valandų su vis skirtingu dėstytoju atskirai tobulinant tam tikras kalbos sritis – kalbėjimą, rašymą, skaitymą, gramatiką.
Žinoma, dar tiek pat valandų tekdavo sėdėti namie prie namų darbų, bet perpratus šią jordanietišką sistemą, viskas ėjosi gerai. Vykti su Erasmus mainais studijuoti kalbos po metų trukmės studijų yra reta praktika, nes visos paskaitos buvo dėstomos tik arabiškai, dėstytojai vengė kalbėti anglų kalba.
Tačiau iš kitos pusės tie patys dėstytojai buvo ir liko tikri autoritetai, pamokose dėstytojai kalbėdami naudodavo kūno kalbą, išdainuodavo visas kintančias žodžio formas, tuos pačius dalykus aiškindavo vis kitais žodžiais ir taip, po kelių savaičių adaptacinio laikotarpio pavyko suprasti viską, ką dėstytojai nori pasakyti ir aktyviai dalyvauti pamokose.
Studijos suteikė galimybę ir kultūriniam pažinimui
Pirmas mėnuo reikalavo stiprybės vien tam, kad pavyktų perprasti mokymosi sistemą, išmokti labai atidžiai klausytis, suprasti, ko iš tavęs nori. Bet buvo įdomu.
Darbo savaitė Jordanijoje prasideda neįprastai – sekmadienį, nes penktadienis – šventa diena. Dažnai vyraujantis religijos aspektas skaitomuose tekstuose, visko aiškinimas per arabų kultūros prizmę padarė mano studijas ne tik arabų kalbos, kaip parašyta oficialiame baigimo lape, tačiau suteikė galimybę ir kultūriniam pažinimui, mat dėstytojai turėjo aiškią nuomone kiekvienu politiniu ar religiniu klausimu.
Įdomus netikėtumas buvo ir tai, jog visi mano klasės draugai buvo iš pietryčių Azijos – Malaizijos, Indonezijos, Tailando. Mėgau juos paslapčia stebėti, analizuoti kūno kalbą, nes viskas vėlgi buvo nauja, verta pažinimo. Juos į šį universitetą dažniausiai atsiunčia tėvai tam, kad per pirmus dvejus metus išmoktų arabų kalbą, o vėliau studijuotų islamą, tačiau visi jie guodžiasi, kad jau po pirmo pusmečio be galo pasiilgo savo namų ir ypač jiems įprasto maisto.
Kalbant apie studentišką gyvenimą – Jordanijoje gyvenau su turke. Studentų bendrabučiai, kurie yra universiteto teritorijoje, Lietuvoje turbūt būtų vadinami tiesiog butais, nes žmogui ar dviem (priklausomai, kokią kainą esi pasiruošęs mokėti), skiriama atskira virtuvė, vonios kambarys, didžiulė svetainė ir miegamasis.
Tiesa, visi juokaudavome, kad atvykus pirmas dvi dienas turi skirti generaliniam kambarių šveitimui, tačiau tikrai verta. Universitete buvome apie 15 Erasmus studentų, visi puikiai sutarėme, ryšius palaikom iki dabar. Visi kartu organizavom keliones po Jordaniją, aplankėme ne tik turistinius objektus, bet ir vietinių pamėgtas vietas.
Turistinės kelionės neatspindi aplinkos
Iš tiesų galėčiau teigti, kad kultūrinio šoko Jordanijoje nepatyriau, Artimųjų Rytų kraštai buvo pažįstami iš knygų, filmų ir dėstytojų pasakojimų pirmo kurso metu. Tiesa, Artimųjų Rytų regione lankiausi ir prieš tai trumpalaikėms atostogoms, tačiau turistinės kelionės nė per plauką neatspindi žmonių, aplinkos, saugumo ar kultūros, kuri patiriama gyvenant ilgiau.
Kadangi į studijas žvelgiu labai rimtai, norėdama padaryti „apšilimą“ prieš Jordaniją, buvau išvykusi dviejų mėnesių trukmės darbui Egipte, tai tikrai leido lengviau suprasti jordaniečių mentalitetą ir jų aplinką. Jordanija labai graži šalis, žmonės kaip ir kitose Artimųjų Rytų šalyse yra labai svetingi, jiems sunku suprasti, kodėl kažkas iš Europos domisi jų kultūra, tačiau jie mielai padeda, o jaunuoliai dažnai yra atviri diskusijomis net ir aštriausiomis temomis.
Tiesa, linija, tarp vietinių draugiškumo užsieniečiui dėl smalsumo ar noro pažinti ir tarp nebemalonaus dėmesio, ten yra labai plona. Jordanijoje taip pat praleidau ir didžiąsias metų šventes – nors Kalėdų jie ir nešvenčia, prieš Naujuosius metus gatvės buvo papuoštos, prekybos centruose stovėdavo didžiulės eglės, prie kurių visada būdavo didžiulė eilė norinčių nusifotografuoti, o sostinėje vyko kalėdiniai koncertai.
Turkijoje teko koreguoti planus dėl žemės drebėjimo
Tad pabaigus egzaminus Jordanijoje ir grįžus į Lietuvą porai savaičių, išvykau pavasario semestro metu studijuoti Turkijoje. Pasirinkau Marmaros universitetą Stambule, deja, po vasario pradžioje įvykusio žemės drebėjimo rytinėje Turkijos dalyje, kurį teko pajusti ir man, visi universitetai buvo uždaryti nenurodytam laikotarpiui.
Tad mokslai iš pradžių buvo nukelti dviem savaitėms, galiausiai buvo paskelbtas nuotolinis mokymasis ateinančiam mėnesiui. Viskas buvo dėl to, nes studentų bendrabučiuose valdžia turėjo apgyvendinti nuo žemės drebėjimo nukentėjusias aukas, o artėjantys prezidento rinkimai taip pat tuo metu vaidino svarbų vaidmenį.
Nežinia vyravo kiekvieną savaitę, nes tiek Turkijos valdžia, tiek pats universitetas vis paskelbdavo atnaujintą informaciją dėl studijų, prie nepastovumo jau buvau pripratusi, tai vienas iš Artimųjų Rytų regiono bruožų. Su nuotoliniu mokslu atsivėrė galimybė keliauti, galimybė grįžti į Lietuvą, išnaršyti Turkiją.
Tačiau išties nepastovumas, kuris buvo Turkijoj tuo metu iki tol dar nebuvo patirtas. Vis buvo kalbama apie hibridinį mokymąsi, apie egzaminus kontaktiniu būdu, tad nusprendžiau iš Turkijos neišvykti. Nors nuotolinį Lietuvoje buvau labai pamėgusi, svetimoj šalį jis nekelia tokio žavesio.
Turėjo galimybę pagyventi įvairiausiuose šalies kampeliuose
Apkeliauti ir pamatyti pavyko nemažai, teko sudalyvauti tradicinėse turkiškose vestuvėse, tačiau per mano klajones netekau šanso susipažinti su kitais Erasmus+ studentais Stambule. Visi turkai draugai buvo tie, su kuriais pavyko susipažinti Jordanijoje, nes savo bendrakursių ir dėstytojų realybėje nesutikau.
Kalbant apie mokslus, nors Marmaros universitete priklausau politikos fakultetui, šešis iš septynių dalykų pasirinkau teologijos fakultete. Sunku pasakyti kodėl, turbūt dėl to, jog gyvenau arčiausiai teologijos fakulteto ir tikėjau, jog ten atmosfera yra kažkuo magiška, paslaptinga. Pasirinkau studijuoti dalykus, kurių net angliškų pavadinimų suprast nepavyko – tafsirai, sektos, hadisai, islamo filosofija ir panašiai.
Galbūt esat girdėję „legendų“, kad Turkijoje yra sunku rasti paskaitų, kurios vyktų ne turkų kalba. Tai galiu patvirtinti, kad tai ne legendos, nors mokiausi teologijos anglų kalba, per paskaitas jos būdavo tik 60 procentų, kita dalis yra turkų ir arabų terminologijos miksas.
Bet vėliau prie to pripratau, nors ir gaudydavau kiekvieną dėstytojo žodį, paskaitos tapo tikrai įdomios, gilindavausi į duotą literatūrą ir taip pritapau prie savo kurso draugų, tarp kurių šįsyk, deja, nebuvo nė vieno Erasmus studento. Patys turkai sunkiai kalba angliškai, tad kasdienis gyvenimas ir paskaitos privertė iš Turkijos išsivežti ir nemažą turkiškų žodžių bagažą.
Turkija vėlgi graži, nepaprastai didelė šalis su labai gerai išvystyta autobusų sistema, išskirtinę kultūrą puoselėjančiais gyventojais ir problemomis, kurios matomos tik įsiliejus į šalies gyvenimą.
Stambulas, kuriame praleidau pirmąjį savo mainų mėnesį, kaip miestas man buvo pernelyg pergrūstas, tiek mašinų, tiek žmonių atžvilgiu, tad jį išnaršius, pamačius svarbiausius lankytinus objektus, persikėliau į Juodosios jūros regione esantį miestą Zonguldaką, kur pamačiau dar kitokį Turkijos veidą.
Praleidus ten daugiau nei mėnesį, nusprendžiau pakeliauti po kitus miestus, kol galiausiai radau ramybę kaime šalia Bursos miesto, kur teko prižiūrėti vienos šeimos namus ir daržus, tačiau galėjau mėgautis šalia ošiančia jūra. Nuotolinis nors ir privertė svetimoje šalyje kapstytis vienam, tačiau turėti lankstų tvarkaraštį man visada patiko, galėjau tęsti savo darbą kaip matematikos ir istorijos korepetitorė, pamatyti ir pagyventi įvairiausiuose šalies kampeliuose.
Planuoja studijas tęsti Amerikoje
Iš tikro, abu mainus sudaro bent dalis kančios, kurią gražiai galima vadint adaptaciniu laikotarpiu. Išvykus į svetimą šalį sunku negalvoti apie įprastą patogią rutiną gyvenant gimtinėj, apie laukiančią nežinomybę. Tai yra rimtas išbandymas.
Jordanijoj, apsupta kitų studentų, savo krizinį nerimo laikotarpį išgyvenau per savaitę, tačiau Turkijoje buvo sunkiau, nesuprantamos paskaitos, vargai tvarkantis leidimą gyventi, chaosas vyraujantis visoje Turkijoje po stichines nelaimės – viskas susidėjo į vieną, tad net prabėgus mėnesiui vis jaučiausi ne savo vietoje.
Bet statymas savęs į nepatogią padėtį augina, gyvenant ramiai siela tiesiog apmirtų. Ir nors dažnai apie Erasmus projektus mes girdime tik vieną: tai bus pusės metų nemokamos atostogos, „nerimti“ mokslai, paskaitų praleidinėjimas, dėstytojų nuolaidžiavimas, tačiau norint viską atlikti gerai, turėti aukštus pažymius ir išsivežti ne tik patirties, bet ir žinių – darbo reikės tikrai daugiau nei savos šalies universitete.
Bet kokiu atveju, nors tikrai galiu sakyti, kad norint mokytis užsienyje gerai yra tikra kova – šita kova bus baigta su daugybe pergalių visomis įmanomomis prasmėmis. Kai stojau į Vilniaus universitetą, žinojau, kad mano tikslas yra 50 procentų studijų (kas yra 2 metai) praleisti užsienyje.
Jau pirmo kurso metu mačiau, kiek nedaug yra galimybių su mano studijų programa ir kad tai įmanoma tik teoriškai, bet kai galvoji, jog tai neįmanoma, viskas tik dar įdomiau. Dėl to pabaigusi metų kelionę su Erasmus mainais, ateinantį rudens semestrą praleisiu Amerikos universitete, Atlantoje.
Ten vykstu su ISEP programa, kuri buvo ir vis dar yra dabartinė mano problema ir galvos skausmas. Tačiau labiausiai motyvuojantys žodžiai, vis besisukantys galvoje ir skatinantys toliau ieškoti, yra paprasčiausia frazė – kada, jei ne dabar, ir tai išties veda pirmyn“, - prisipažįsta Viktorija.
