Paklausau jos patarimo. Netrukus naujos nėščios ligonės priežiūra ima rūpintis kvalifikuotas (tikiuosi) vienos Kauno ligoninės medicinos personalas.
Ir tik po kelių dienų, kai toje „priežiūroje“ labai dramatiškai nutrūko mano taip ir negimusio vaikelio gyvybės siūlas, kai kas dėl to kaltino „gamtą“.
Iš karto pasiprašiau vaistų nuo skausmo, tik kai mane paguldė. Vis gaudavau homeopatinių tablečių, kurios, žinojau, skausmo nenumalšins, kadangi tokių pačių vartojau dar būdama namuose.
Kentėjau. Apie 3 valandą ryto pasidarė nepakeliamai blogai. Taip ir nebuvau miegojusi, tik trumpomis akimirkom sąmonė atsijungdavo. Išėjau ieškoti pagalbos. Koridoriuje dar teko ir sienų prisilaikyti, ir paklūpėti ant kelių, nes jaučiau, kad tuoj tuoj nualpsiu. Kai jau galėjau keltis, ėjau toliau.
Ieškau, bet niekur nematau akušerių kabineto. Tada atsiminiau, kad yra kabinetas, kur galiu gauti pagalbos, ir mano palatą nuo jo skiria tik vienintelė kita palata. Pasibeldžiu, praveriu duris (jos užremtos kėde). Pasisveikinau ir pasakiau, kad nežinau kas man darosi, bet vyksta kažkas labai blogai.
Kabinete snaudusi medikė išklausinėja iš kokios aš palatos. Taip, būtent. Ji neklausia, kas man nutiko, o kuriai palatai „priklausau“. Išsiaiškinusi, kad aš dar negimdžiusi ir nepriklausau jos priežiūrai, siunčia mane į kitą koridoriaus galą ieškotis pagalbos.
Tiesa, ačiū tai moteriai, kad ji nepatingėjo iškišti nosies iš savo guolio, kai jau buvau koridoriaus gale, ir pasakyti, kad einu ne į tą pusę. Susiradau savo akušerę. Suleido nuo skausmo vaistų. Skausmas šiek tiek atlėgo.
Bet… Sukraujavau, todėl paskambinau akušerei, nes davė telefono numerį, kad nereikėtų vėl eiti, jeigu kas. Akušerė išklausė, kas darosi, ir pasakė: „tokia yra gamta…“
Ryte mane apžiūrėjo ginekologė, echoskopu. Sako, mano vaikelio galvytė pasislinkusi žemai. Pataria man tik gulėti, nebent prireiktų nueiti į tualetą. Guliu, bet skausmas nepraeina. Netgi stiprėja. Gaunu tų pačių tablečių. Sakiau, kad man jos nepadeda, bet mano pasakymas nieko nesudomina.
Kitas medikas man paskiria antibiotikus, nes kraujas parodo uždegimą. Deja, uždegimas nemažėja.
Ateina dar viena naktis ligoninėje. Skausmai paūmėja. Kenčiu, supratusi, kad pagalbos nesulauksiu. Kadangi artėja 22 valanda, iš skaudžios savo patirties žinau, kad niekas iš ligoninės medicinos personalo pas mane nebeateis. Ką gi, neturiu pasirinkimo, – tik keltis ir eiti į koridoriaus galą ieškotis pagalbos. Matau, ant vienų durų užrašas „gimdykla“, kabinete šalia – tas pats užrašas. Bet pajudėti, eiti ieškoti pagalbos, neturiu jėgų, nes skausmas tik stiprėja.
Kiek pagulėjusi, mėginu antrą kartą, – nieko naujo. Nesiseka. Tai pasilieku praviras palatos duris, – jeigu kas praeitų pro šalį, gal pastebės? Jau kai iš skausmo nebegalėjau gulėti, atsistojau trečią kartą, ir… Pasipylė kraujas.
Klūpėjau prie pravirų durų, verkiau iš skausmo ir nevilties. Rankos kruvinos, skausmas plėšo kūną… Tikrai nežinojau, ką man daryti. Bijojau net pajudėti.
Mane išgirdo šalia palatoj gulinti nėštukė. Ji nuėjo pagalbos į greta esantį kabinetą ir jame rado medikę. Girdėjau, kaip medikė tą pacientę klausinėja, „kas tai moteriai atsitiko, kurioje ji palatoj guli?“
Pareina pagalbos man pašaukti ėjusi moteris ir paaiškina, jog ją klausinėjusi medikė skambina mano akušerei. Netrukus prieš mano akis jos abi atsirado. Žiūri į mane pro praviras palatos duris. Išgirstu man adresuotą klausimą „kodėl nespaudėt pagalbos mygtuko?“ Pakeltu tonu perklausiu, kokio mygtuko?
Man piktai atsakoma: nešaukit. Suprantama, gi naktis, ligoninė… Nesvarbu kas tau nutiko, kad suklupai kraujo baloje, kad tau baisu… Negali būti nemandagi ir kelti balso. Tada išgirdau kitą klausimą. Medikėms parūpo, kodėl nesusiradau pagalbos. Pasakiau, kad man tik gulėti galima, o aš kėliausi, ėjau ir ne vieną kartą…
Po to dar sekė daug skausmo, ne tik fizinio, deja… Viskas baigėsi. Baigėsi skaudžiai.
Aš daug kartų girdėjau, kad „tokia yra gamta“. Tarsi būčiau ne tituluotoje, deklaruojančioje profesinę pareigą visas 24 paros valandas tinkamai rūpintis savo pacientais, gydymo įstaigoje, o kur nors pievoje prie ligoninės keletą parų pagulėjusi arba kokiame viešbutyje…
O kažkas dar agituoja Lietuvos moteris kuo daugiau vaikų gimdyti, nes Lietuva „traukiasi“. Na, taip, mes ne tokios stiprios, kaip mūsų prosenelės (girdėjau ir tokių kalbų, kad kažkada moterys sunkiai dirbo, ir ne viena jų vaikus gimdė kokiam burokų lauke. O netrukus vėl „su kauptuku per burokus ėjo“).
Bet juk ne caro laikais gyvename. Dabar 21-as amžius, mokame valstybei mokesčius, finansuojame švietimą, sveikatos apsaugą. Turime modernių klinikų, garsių, pasišventusių savo profesijai medikų. Ir algos, sako, jiems pakeltos. Bet ar nuo to kiekvienam medikui padaugėja žmogiškumo, atjautos kenčiančiam žmogui? Ar dingsta abejingumas, noras į jį žvelgti tik kaip į papildomų pajamų šaltinį? Ir negavus „paskatinimo“ ar „padėkos“, nekyla pagunda nekreipti dėmesio į „nereikšmingą, nesusiprantantį, nepinigingą, neįtakingą klientą“?..
Aš nesirengiu niekur į jokias oficialias institucijas skųstis, nes neabejoju, kad visuose ligoninės medicininiuose dokumentuose apie mano vaikelio praradimą „viskas teisingai surašyta“. Man tai jau nieko nebepakeis, tik noriu visus įspėti, kad vos patekę į ligoninę, kol dar neprarandate iš skausmo sąmonės (o sako, Lietuvoje net skausmo klinikos yra?), susirastumėte pagalbos mygtukus. Atitraukite nuo sienų lovas, spintas, ką tik reikės, bet raskit.
…Po mano tragiško praradimo nakties ryte į palatą atėjo pažiūrėti tos dvi anksčiau minėtos medikės, priekaištavusios man dėl mygtuko. Jos pasidairė ir rado IŠKVIETIMO MYGTUKĄ UŽ SPINTOS. Abi pasikalbėjo, kad jis yra, ir išėjo. Baigė savo pamainą…
Mygtukas „reabilituotas“, lieka kalta gamta? Tarp kitko, atitraukti palatoje spintą, kad tas nelemtas mygtukas būtų ligonei pasiekiamas, netgi „aukštesnės valdžios“ neparaginta, ėmėsi gydymo įstaigos darbuotoja, kuri atnešė maisto. Nes… Ta moteris išgirdo, kaip apie tą mygtuką pasakoju man pagalbos ieškojusiai nėštukei…
Manojo nėštumo „išsaugojimo“ ligoninėje istorija baigėsi birželio 5 dieną. Kai mane apžiūrėjo labai „maloni“ akušerė-ginekologė, kuri šypsodamasi du kartus pakartojo, kad man „reikia sušerti porą tablečių“. Nes, pasirodo, „ne viskas taip gerai, kaip turėtų būti, – gimda sunkiai valosi“.
Negimęs šeimos bei artimųjų džiaugsmui ir, tikėtina, Lietuvai vaikelis „nurašytas į nuostolius“. Tai kažkaip pernelyg viskas drastiška, kai po tokios netekties, baisių išgyvenimų tampi nebe žmogumi (mano nuomone), jei jau medikas tau siūlo „sušerti“ tablečių. Gal čia tokia „psichologinė“, sakyčiau, laisvai „bravūriška“ ligoninės taktika, kad greičiau pamirštum, ką joje patyrei?
Tą dieną išsiprašiau namo.
