Nors jau seniai užmarštyje visos pandemijos ir kovidai, izoliacijos ir panašiai, bet virusai ir kitokios bacilos iš mūsų gyvenimo niekur nepasitraukė. Tik dabar visa tai liko tik pačių žmonių sąmoningumo ir atsakingumo reikalas.
O mūsų svečiai buvo labai neatsakingi. Vieni mūsų draugai atėjo į vestuves akivaizdžiai sergantys! Sloguojantys, kosintys, užkimę, karščiuojantys!!!... Dar vaidino didvyrius, kad va, sergantį vaiką su temperatūra paliko namuose, o patys tai dar rado jėgų ateiti ir mus pasveikinti. Man iškart negera pasidarė. Bet jau buvom apsikabinę, pasibučiavę, virusais pasidalinę, nieko nebepakeisi.
Praėjus porai dienų po vestuvių turėjome krautis lagaminus ir skristi į povestuvinę kelionę Italijoje. Prieš skrydį pirmasis prastai pasijuto vyras, o netrukus ir aš. Praėjo inkubacinis laikotarpis ir abu susirgome, praradome balsą, karščiavome. Buvo netgi mintis atšaukti medaus mėnesį, bet ryžomės skristi sergantys. Nes nei pinigų už kelionę, nei prisiminimų apie medaus mėnesį jau niekas nesugrąžins.
Tai spėkit, koks buvo mūsų medaus mėnuo – su kalnu vaistų ir šlapių nosinių. Nei maudytis negalėjom, nei degintis, nei apskritai jėgų buvo kur keliauti ir lipti iš lovos.
Deja, lovoje abu su savo vyru tikrai nesidžiaugėme medaus kopinėjimu, o tiesiog slaugėme vienas kitą. Tokios svečių dovanos net košmare nesapnavom. Manėm, kad jau galą gausim toje Italijoje. Norėjosi tik greičiau namo grįžti. Baisu svetimoje šalyje sirgti.
Norėjom tiems savo „didvyriams“ draugams paskambinti ir padėkoti už tokią nuostabią dovaną. Jie manė, kad elgiasi kilniaširdiškai, pasiaukojančiai ir tt. Ne, žinokit, tai nėra pasiaukojimas. Tai kvailas ir neatsakingas elgesys!
Tai vat dėl to ir rašome šį tekstą ateičiai visiems tokiems altruistams – na neikit jūs sergantys į vestuves! Nei į krikštynas, nei į gimtadienius! Nereikia jūsų pasiaukojimo ir kilniaširdiškumo. Pagailėkit kitų žmonių, negadinkit jiems šventės. Patausokit savo ir kitų sveikatą.
