Pasnausti nebeišeina, užkliuvo ta eilutė, kur „siūlės braška“, leidžiu kojas žemėn ir ropščiuosi iš lovos. Ant nosies, tai yra už poros mėnesių, dukterėčios vestuvės, spinta pilna, o nėra kuo apsirengti, reikia galvoti apie naujus, dukslesnius apdarus.
Sakau tai saviškiui.
Vyrams moteriškos bėdos – nepažinus kosmosas. Sako: o ar ne paprasčiau 3–4 kilogramus numesti? Ir išlaidauti naujiems parėdams neteks, ir sveikatai geriau.
Tuoj aš tau parodysiu, kas yra pigiau! Spėriai internete surandu sporto klubų su asmeniniais treneriais kainas ir, kad būtų tvirčiau, dar parodau dietologo konsultacijų kaštus.
Jo ištartas: „hmmm, hmmm“ nerodo, kad būtų šokiruotas. Svarstau, ką tas išmurmėjimas reiškia, visišką abejingumą ar nesusigaudymą situacijoj? O jis kėpso prie savo kompiuterio ir tradiciškai kažkur naršo.
Toji lėtapėdiška ramybė siutina labiausiai.
Piktai užmetu ant viryklės arbatinį ir puodą su kruopom. Tiesiog nėra nuotaikos gardesnius pusryčius taisyti.
„Radau labai efektingą būdą riebalams deginti!“ – atskrieja entuziastinga frazė.
Suklūstu. Vadinasi, yra bent kažkokia reakcija į mano problemas.
Klausia, kur mes laikom degtukus.
Kokius degtukus? Visur juk automatika.
Suabejoju, ar teisingai supratau. Apie kokius riebalus kalba?
Vyras ištiesia ranką ir paplekšnoja man per šoną. Suprask, apie šitą, perteklinį, siūles sprogdinantį gėrį.
Kaip reikia suprasti? Taip ims ir fiziškai degins?!
Mano lėtapėdis sėdi išsiviepęs ir ragina ieškoti degtukų, o jau tada pamatysiu.
Lipu į rūsį, kuičiuosi prie iškylavimo įrangos, randu dėželę ir nešu į viršų. Tikiuosi, gyvos nesvilins. O ir smalsu, kokį triuką šį kartą sugalvojo?
Vyras patikrina, ar dėželė pilna, turi būti ne mažiau kaip 60 degtukų. Tada ima ir visus plačiai išbarsto po mūsų didelę virtuvę, o tuščią dėželę nuneša į svetainės galą.
Tada demonstruoja nieko nekainuojantį riebalų deginimo būdą: lenkiesi, imi tik vieną degtuką ir neši į dėželę, vėl lenkiesi, imi antrą degtuką... kol galiausiai pakeli 60-tą.
„Per vieną „treniruotę“ padarai 60 pasilenkimų, 60 atsitiesimų ir nužingsniuoji du kilometrus“, – paaiškina naudą.
Anot jo, savaitgalį, kai visa diena laisva, galėčiau treniruotis be perstojo: surenku visus ir iš naujo išpilu...
Neprisimenu, kad kada būčiau taip įsiutinta. Riaumoju liūtės balsu apie nejautrią vyrų padermę ir siekį sutaupyti ten, kur sutaupyti neįmanoma.
Priverčiu sušluoti ką primėtęs ir tuos nelemtus degtukus sukamšyti iš kur išbarstęs.
Vyras baksnoja į kompiuterio ekraną, esą ne pats sugalvojo, sveiko gyvenimo puoselėtojų puslapyje rado šį ekologiškiausią, aplinkai palankiausią ir, bandžiusiųjų tvirtinimu, gan efektyvų metodą.
Kai aistros aprimsta, o vyras išeina pasikrapštyti į savo dirbtuvę, imu degtukų dėželę ir mesteliu ant grindų. Ne taip plačiai, žinoma. Ir dėželę pasidedu arčiau, virtuvėje ant palangės.
Lenkiuosi ir imu, lenkiuosi ir imu, ropom traukiu ir pariedėjusius po stalu...
Kai dėželė užsipildo, jaučiuosi nemenkai suplukusi, lyg gėlių lysvę nuravėjusi.
Tokia negudri treniruotė, kaip ir tas galvon įsimušęs rytinis ketureilis. Bet gal suveiks? Juolab kad nereikia gaišti laiko važiuojant į sporto klubą...
