Genealogija susižavėjo pradėjęs Giminės medį
„Esu turbūt vienos rečiausių profesijų Lietuvoje atstovas“, – taip pasakojimą apie istorijoje nugrimzdusių asmenų ir faktų paieškas pradeda Gediminas Dubonikas. Pasak jo, specialistų, profesionaliai užsiiminėjančių genealogija, turbūt yra mažiau nei šimtas. Tai privatūs genealogai, teikiantys paslaugas mūsų tautiečiams ir užsienio piliečiams, turintiems lietuviškų šaknų. „Norintiems turėti Giminės medį ar rasti pavienius įrašus į pagalbą gali ateiti ir archyve dirbantys specialistai. Kiek žinau, vienas kitas genealogas dirba muziejuje. Štai ir visa mūsų „kariauna“, – pasakoja jis.
Gediminas ir pats ilgą laiką su šia sritimi buvo tik „draugiškuose santykiuose“, tačiau į „meilę“ tai peraugo praėjusiais metais. „Genealogija mane domino visada. Vilniaus universitete esu baigęs Istorijos studijų programą, tačiau savo Giminės medžio sudarymą vis atidėliodavau – tai nebuvo laiko, tai atsirasdavo, neva, svarbesnių užsiėmimų. Deja, atidėliojimas yra didelė klaida, nes artimųjų, galinčių papasakoti daugybę faktų, ratas mažėja. Jeigu galėčiau atsukti laiką, jokiu būdu nebūčiau tiek metų delsęs pradėti Giminės medžio sudarymą“, – sako jis.
Galiausiai praėjusiais metais nutaręs išbandyti savarankiškai sudaryti savo Giminės medį, G. Dubonikas sako iš karto supratęs, kad ši sfera yra būtent tai, kas giliausiai paliečia jo širdį. „Turiu darbinės patirties įvairiose srityse: žurnalistikoje, komunikacijoje, švietime, tačiau genealogija padėjo man atrasti save iš naujo“, – atskleidžia genealogijos entuziastas. – „Ir nors kitų sričių visiškai neapleidau, šiandien jau profesionaliai padedu norintiems sudaryti Giminės medį ir atrasti savo šaknis“, – atvirauja Gediminas.
Kiekviena paieška pilna netikėtumų
Kalbėdamas apie Giminės medžio sudarymo subtilybes, G. Dubonikas džiaugiasi, kad vis daugiau lietuvių supranta jo reikšmę. „Ilgą laiką žavėjausi lenkais, kuriems jų praeitis, šeimos istorija yra šventas dalykas. Tačiau nepaprastai džiugu, kad mūsų tautiečiai taip pat vis labiau gilinasi į savo šaknis, ieško praeities akcentų, nori sudarinėti Giminės medžius, dovanoja juos savo artimiesiems. Matau, kaip atrasta giminės istorija suartina po pasaulį išsibarsčiusius lietuvius, iš kartos į kartą perduodant savo protėvių atminimą“, – sako genealogijos entuziastas.
Pasak G. Duboniko, nors iš pažiūros šis darbas gali atrodyti nesudėtingas, tačiau genealogai turi ne vieną iššūkį. „Pavyzdžiui, sovietmetis itin pakenkė mūsų tautai genealoginiu požiūriu. Kalbėdamas su užsakovais nuolat girdžiu pasakojimus, kaip tėvai, seneliai bijojo vaikams ar anūkams atskleisti giminės praeitį, ypač, jeigu giminė turėjo bajoriškų šaknų. Viena užsakovė prisiminė, kaip jos močiutė sudegino bajorystės dokumentus, nes bijojo sovietų represijų“, – įžvalgomis dalijasi jis. – „Jeigu ne daugybę žalos padaręs sovietmetis, genealogų darbas vyktų daug greičiau ir paprasčiau“.
Tačiau net ir nežinant dalies faktų, pasak genealogijos entuziasto, galima juos atkurti remiantis kitais šaltiniais, tokiais kaip bažnytinės metrikos, surašymų duomenys, bajorų sąrašai, asmens dokumentų kolekcijos archyvuose, jeigu tik pavyksta juos rasti ir dokumentai atlaikė gamtinių ir istorinių negandų išbandymus. „Kiekviena paieška pilna netikėtumų, todėl genealogas turi nuolat ieškoti vis naujų kelių, papildomos informacijos, tikrinti, ar dokumentuose, jų vertimuose nėra klaidų. Tam padeda ir labai draugiška bei vienas kitą palaikanti genealogų bendruomenė“, – pasakoja jis.
Medį galima susidaryti savo pastangomis
Kalbėdamas apie finansines galimybes turėti savo Giminės medį, G. Dubonikas sako, kad šį paslauga nėra brangi. „Valanda genealogo darbo turbūt daug pigesnė nei valanda laminato klojėjo ar sienų dažytojo paslaugų. O sienas ar grindis po poros metų vėl norėsis remontuoti, nes, pavyzdžiui nusibos spalva. Tuo tarpu Giminės medis gali būti perduodamas iš kartos į kartą“, – atskleidžia jis. – „Netgi neturint finansinių galimybių Giminės medį galima susidaryti savo pastangomis. Dalis dokumentų yra suskaitmeninta ir prieinama viešai. Tam tereikia laiko ir kantrybės“.
Dar vienas pastebėjimas, kuriuo pasidalijo G. Dubonikas, yra tai, kad ieškodami praeityje gyvenusių artimųjų žmonės visada sustiprina ryšius su gyvais giminėmis, pradeda aktyviau bendrauti, o atrasta giminės istorija tampa šeimos susitikimų, pokalbių tema.
„Aš pats, pradėjęs sudarinėti Giminės medį, atnaujinau ryšius su keliais giminaičiais, su kuriais nebendravome ilgą laiką. Atsirado bendros pokalbių temos, giminaičiai paiešką papildė jų turimais duomenimis. Taip stiprėjo mūsų bendrystė, didėjo empatija. Todėl visada sakau, Giminės medžių, kuriuos sudarinėju užsakovams, esmė yra ne tik pavardžių ir istorinių faktų suradimas. Atrasta giminės istorija padeda žmonėms atkurti emocinį ryšį su protėviais, stiprinti bendravimą su gyvais giminės nariais ir suvokimą, iš kur jie kilo ir ką paliks“, – įsitikinęs Gediminas.
Genealogijos entuziastas turi ir profesinę, tuo pačiu asmeninę svajonę – atrasti senelio gimimo metriką ir kitus, jo linijos artimuosius. „Netgi mes, daugiau ar mažiau patyrę genealogai kartais nerandame istorinio dokumento. Pavyzdžiui aš niekur nerandu savo senelio metrikos, nors paieškoms pasitelkiau labai patyrusius kolegas. Galbūt kai kurie žmonės mums dar nenori pasirodyti iš praeities. Tačiau svarbiausia nenusiminti. Juk Giminės medis – tai šventė, kuri niekada nesibaigia ir visada būna su mumis“, – sako jis.
