„Och, neatimsi iš žmogaus teisės gyventi gerai...“– įžangai šiek tiek skausmingai atsidūsta. Tad aišku, kad šį kartą vėl pavydas dusina, skaičiuos kažkurio turtus.
Taip ir yra, taikinys – Artūras.
„Ar žinai, kad anas baigia statytis namus beveik miesto centre?“ – klausia ir tuo pačiu informuoja.
Iš kur man žinot, kelerius metus nebuvau jo sutikusi.
Klasiokė varto akis, kaip šitaip įmanoma nesidomėti? Artūras nusipirko griuveną su dieduku ir sąlyga, kad aną nukaršins.
Tą senelioką parsivežė į butą. Ko neparsivežt, butas kotedže, per du aukštus, vaikai seniai kas sau, vietos sočiai. Senelioką atprausė, apskalbė...
Įsiterpiu, kad šaunuolis, ne kiekvienas svetimą pasiimtų.
„Tai negi šiaip sau pasiėmė? Gi jo lūšną nugriovė ir oho kokį modernų statinį išrietė! Šiom dienom gal jau kraustosi. Kotedžą, aišku, parduos, vėl, žiūrėk, kokie pinigai“, – praneša.
Sakau, tai pasidžiaukim klasioko sėkme.
„Kvaila, ar ką? Kuo čia džiaugtis? Kam jam tiek reikia? Juk vasarnamį prie ežero turi, butą pajūryje, du naujus automobilius, o žmona, man regis, silikonu krūtinę pasididino.
Anksčiau tokia perkarus buvo, o dabar lyg mėnulis per pilnatį, biustu vartus išverstų. Žinai, kiek tai kainuoja? O dantys! Pažiūrėk į abiejų dantis, nuo pradžios iki galo vien implantai. O valgo ką!
Susitikom taigi prekybcentry, abu tais savo žviegiančiai baltais dantimis blizgina, vežimėlį prisikrovę vien delikatesų: vytintų dešrų, pelėsinių sūrių, jautienos išpjautinių, krevečių, šviežių žieminių agurkėlių...“ – nesustabdomai vardija produktus.
Betgi, stebiuosi, viso to lentynos pilnos, ir pati gali pirkti ką panorėjusi. Ir perka juk, anokie čia delikatesai.
„Bet aš retai, šventėms, o čia šiokiadienis“, – nori, kad pritarčiau, jog klasioko elgesys – blogis.
Dar priduria, kad anie keliskart per metus po svečias šalis skraido, pasaulį jau bus skersai išilgai išmaišę. Esą klasioko žmona net tarstelėjusi: būna, kad skrenda į Romą kavos atsigerti, taip tą miestą pamilę.
„Žmonėms verslas sekasi, užsidirba, tad lai gyvena kaip nori, ko tau sukti galvą, ko sirgti svetimų rūpesčiais?“ –raminu, kad neįsijaustų į svieto lygintojos vaidmenį.
„O žinai, gal visgi jiems nėra taip gerai, kaip atrodo… Gal jie paskolą pasiėmę? Gal kreditoriai smaugia, gal ligų kokių turi? Juk negali visur sektis, ane?“ – pati sau sufleruoja blogąją versiją.
Nebenoriu klausyti pavyduoliškų išvedžiojimų, tad paskubom atsilabinu ir sprunku tolyn.
Plepė pavymui dar šūkteli, jog greičiausiai taip ir yra, klasiokas su žmona juodai prasiskolinę, iš drabužių matyti – nieko naujo ir madingo, kažkokių priblėsusių spalvų, tokių drapanų nė nepastebėtum.
