„Atnešk knygą“, – sakau.
„Ne, tu sek iš galvos“, – nurodo.
„Oi oi oi, kad jau viską, ką žinojau, pasekiau“, – atsikalbinėju.
„Tai sek apie gyvenimą“, – neatstoja.
Sakau, kad ir čia jau viskas pasakota perpasakota, o apie ožką, kuri blynų tešlą suėdė, sekta n kartų su gausybe variacijų.
Vaikas pamoko: „Močiute, tu seną pasaką sugalvok naujai.“
Mažiui pritaria trumpam nuo kompiuterio atsitraukęs senelis: „Gerai vaikas sako, sugalvok naujai. Negi sunku?“ Ir vėl panyra į virtualių medijų karalystę.
Nesunku?
„Žinai, mielasis, senelio galva pilna pasakų. Ir iš gyvenimo, ir naujai sugalvotų“, – sakau ir vyrui prieš nosį užtrenkiu jo laptopą.
Anūkas akimirksniu užsirango seneliui ant kelių ir liepia pradėti sekti.
Aš čiumpu pravėsusią kavą ir užsidarau miegamajame. Išsitiesiu ant lovos su nešiojamuoju kompiuteriu ant kelių ir tikiuosi, kad turėsiu ramybę bent pusvalandį.
Pro uždaras duris senelio dudenimas girdisi labai trumpai, tuoj pasipila anūko klausimai. Pagauna smalsumas, kas per pasaka, kad vaikui kyla tiek neaiškumų?
Prisėlinu prie durų ir jas praveriu, kad geriau girdėčiau.
„...miško takeliu eidama Snieguolė pamatė tokį keistą augalą, vadinamą saulašare...“ – seka senelis.
Vaikas klausia, kas yra „saulašarė“ ir kodėl ji keista.
Senelis aiškina, jog toji gležna gėlelė minta vabzdžiais. Kvapniais žiedo syvais juos privilioja, o nutūpus taurelę uždaro ir sudie gyvenimėli. Tas gardusis nektaras gyvį suvirškina.
Anūkui baugoka, bet senelis aiškina toliau, kodėl šioji saulašarė keista. Ogi kad ji ne sprindžio, o ūgtelėjusio medžio dydžio.
„...ir žiedeliai ne kaip kitų gentainių, o su tikrų tikriausiais dantimis. Vis prasiveria ir smailiomis iltimis sučekši. O po saulašare voliojasi vienas mergaitės batelis, matyt, tuo takeliu ėjo Raudonkepuraitė…“ – tokiu pabaisintu balsu seka senelis.
Jaučiu, kaip kyla pyktis, kad senelis – be nuovokos, argi reikia mažą vaiką taip negudriai gąsdinti?
Tuo tarpu sekėjas toliau vynioja perkurtos pasakos siužetą: „...ir tada Snieguolė miško proskynoje pamatė namus...“ – taria lėtai.
„Žinau, žinau, atėjo į meškos trobelę“, – atitirpęs nuo baimės rankom ploja anūkas. „Neee, Snieguolė užklydo į nedidelį vyriškos lyties nykštukų vienuolyną. O kad buvo smalsi mergaitė, tai su tais nykštukais ir susipainiojo...“ – girdžiu, kad pasaka aiškiai krypsta į lankas.
„Kas yra vienuolynas? Ar vyriška lytis reiškia vyras? Kieno lovelėj miegos Snieguolė: meškos ar vyriškos lyties? O meška buvo vyras ar moteris? Kur pasidėjo meška? Ar nykštukai išvarė mešką? Kaip tie nykštukai su Snieguole susipainiojo?“ – pilasi anūko klausimai.
„Geruli mano, sekdamas pasaką senelis pavargo ir nebežino, kaip buvo toliau, jam reikia į kompiuterį pažiūrėti“, – pripuolu ir krapštau vaiką nuo senelio kelių.
Sakau, kad štai paimsim knygą ir paskaitysim, kaip ten iš tiesų nutiko.
„Nenoriu pasakos iš knygos, ji lėliukams parašyta“, – įsisprendžia į šonus ir sako geriau palauksiąs, kol senelis prisimins, kaip buvo toliau.
Galop apsisuka ir skuodžia pas tėvus šaukdamas naujieną: „Gėlė suėdė Raudonkepuraitę, o dabar senelis galvoja, su kuo miegojo Snieguolė, su meška ar su vyriška lytim!“ Grūmoju saviškiui kumščiu.
Žinojo, bjaurybė, kad klausysiuos, tai sekė tokią pasaką, kad būtų nušalintas nuo pareigų.
