Jau daug metų, kai mano mamos nėra šalia. Šį vakarą sėdžiu prie lango, gurkšnoju arbatą ir žiūriu į naktį. Bandau prisiminti, kaip atrodė mano mama. Užsimerkiu. Matau žieminį vyšninį paltą ir gėlėtą skarelę. Įsitempiu, palinkstu arčiau lango.
Matau, matau, čia pat už lango, paltą, skarelę, bandau įžiūrėti jos veidą, nusišypsoti, deja, į mane žvelgia tik akys be veido. Šaltos, kiaurai smelkiančios. Nežinau, kodėl pagalvojus apie mamą, pirmiausia prisimenu ne jos gerumą, rūpestį, o paskutinį žvilgsnį, paskutinį, bet nesuprastą perspėjimą apie už slenksčio tykančią nelaimę...
Tėvukas kartais ironiškai, tiesmukai man leptelėdavo: „Tavo brolis gimė namuose, tu gimei gimdymo namuose, bet buvai labai slabnas (silpnas). Gydytojai jau buvo tave nurašę ir jei mama nebūtų dieną naktį prie tavęs sėdėjus, šviežių bulvių derliaus nebūtum sulaukęs“.
Mamos dėka sulaukiau savo pirmojo šviežių bulvių derliaus, įgijau įmunitetą ir daugiau niekada gyvenime rimčiau nesirgau, nors šį pavasarį bus jau šešiasdešimt antras derlius.
Nežinau, ar tas mano balansavimas tarp gyvenimo ir mirties, ar dėl to, kad buvau jaunėlis, kaip man atrodė, mama visą gyvenimą mane labiau mylėjo nei vyresnįjį, nors vyresnysis visais atžvilgiais buvo geresnis.
Kaip ir daugelyje šeimų, kuriose auga du aktyvus berniukai, tėtis buvo tas, kuris duodavo rublį ir beržinės košės, o mama... Mama – išskalbk, užsiūk, užlopyk, duok valgyti, sutvarstyk berniukiškas žaizdas, raudonuok mokykloj susirinkime, tėčiui nesakyk, pamokas paruošti padėk, o paprastai mamos meilei – nei vietos nei laiko nebelikdavo.
Kol esame vaikai, meilė mamai – tai kažkas nematerialu, nesuprantama, nereikalinga, tiesiog literatūra. Nors potraukį literatūrai įskiepijo būtent mama. Jei pirmoji mokytoja išmokė pirmųjų raidžių, tai mamos dėka pamilau tas raides, sakinius.
Darželį lankiau labai trumpai, dažnai mane palikdavo namuose kaimynės priežiūrai, žaislų daug neturėjau, tai dar nemokėdamas skaityti kiauras dienas leisdavau tarp knygų. Tiesiog varčiau, žiūrėjau paveiksliukus, kai išmokau skaityti – skaičiau, skaičiau, o mama visada pasirūpindavo, kad turėčiau, ką skaityti.
Be knygų atmintyje išliko skanėstai, kuriais retsykiais mus palepindavo. Mes nebuvome turtingi, išlaidauti negalėjome, bet kartais mus palepindavo vienu kitu saldainiu, kuriuos mama parsinešdavo iš darbo. Ji dirbo tokioje vietoje, kurioje kartais gaudavo „dovanėlių“. Gėlę, saldainių dėžę ar taip kokį vieną kitą tų laikų deficitą.
Kai sulaukiau paauglystės, atsirado noras būti savarankišku, viską žinančiu, tai mamos kaip ir nebereikėjo. Nebuvo mūsų šeimoje tos aprašomos, literatūrinės meilės mamai ir, nepamenu, bet man rodos, nepasveikindavome jos net su Kovo 8.
Kai man pradėjo dygti ūsai, dažnai kildavo ir konfliktai. „Tu, mama, nieko nesupranti ir savo senoviniais pamokslais, pamokymais trukdai man gyventi. Aš pats viską žinau“, – dažnai pareikšdavau mamai.
Nebuvau geras vaikas, keletą kartų net buvau susiruošęs pabėgti iš namų, bet tvirta tėvuko ranka apramindavo jaunatviškus protestus ir hormonų audras.
Gal tai berniukų ypatybė, bet jaunystėje nejaučiau sentimentų mamai. Mama reikalinga, mama gera, dažnai neklausydavau jos ir labai nemėgdavau, jei ji kartais einant mieste bandydavo įsikibti į mano parankę. Tai žeisdavo mano jaunatvišką savarankiškumą, išdidumą, o jei pamatys draugai – juoksis, vadins „mamytės sūneliu“. Cha, nesolidu taip vaikščioti, nes mama ne pana. Tada atrodė ne solidu, o dabar, cha, atrodo kvaila.
Gal tame buvo ir tėvuko įtakos. Nepamenu mamos, įsikibusios savo vyrui – mano tėčiui į parankę. Jie buvo kartu, bet ne šalia vienas kito.
Kai sukūriau savo šeimą, išėjau gyventi pas uošvius, mama atsitraukė į trečią, o gal ir ketvirtą vietą. Ji retai ateidavo pas mane, nes nerasdavo bendros kalbos su mano uošviais. Kai gimė dukra, užeidavo dažniau, bet trumpam. Atnešdavo ką nors savo numegzto, pasėdėdavo, atsigerdavo arbatos ir tyliai išeidavo, o pas ją mes labai retai kada nueidavome.
Mama kartais ir sirgdavo. Gyvenome atskirai, ji nesiskundė, tai nežinojau jos ligų, bet pamenu, kad kartą gulėjo Kauno klinikose. Tėvukas pasakė, kad kažkas su kojomis, bet neturėjau nei laiko, nei galimybės nuvažiuoti aplankyti, nes buvau komandiruotėje. Aš grįžau ir mama grįžo.
Kartą sekmadienį paskambino mama ir paprašė ateiti su žmona ir dukra. Užėjęs atkreipiau dėmesį į pageltusius mamos akių obuolius. Tėvukas pasakė, kad mamai jau kelinta diena sunku vaikščioti. Pirmadienį pažadėjo išsikviesti gydytoją. Pasėdėjome, pakalbėjome, mama net parodė, kur slepia savo negausias santaupas.
Pirmadienio vakarą tėvukas paskambino ir pasakė, kad mamą paguldė į infekcinę ligoninę. Kitą dieną paskambinau į infekcinę ligoninę – pasakė, kad ją perkėlė į miesto ligoninę. Tą patį vakarą aš, brolis ir tėvukas nuvažiavome aplankyti.
Dar šiandien pamenu keistą gydytojo diagnozę „chirurginė gelta“. Nesiimu spręsti, kas tai per liga, bet mama atrodė normaliai, žvaliai, tik lašelinė ir išvestas kateteris neleido jai atsikelti.
Šeštadienį šventėme mano dukros gimtadienį. Ryte atsikėlęs žmonai pasakiau, kad naktį skambino iš ligoninės ir prašė atvažiuoti duoti kraujo.
Žmona labai nustebo. Niekas neskambino, aš visą vakarą ir naktį buvau šalia. „Tau prisisapnavo“, – nuramino žmona.
Negalėjau patikėti, kad tai sapnas. Paskambinau broliui ir nuvažiavome į ligoninę. Mama jau buvo perkelta į reanimaciją. Manęs neįleido, trumpam įleido tik brolį.
„Mama mane pažino, pakalbėjome, bet jos balsas buvo keistas. Duslus, lyg sklistų kažkur iš toli, kažkur iš pašalies, ne iš jos“, – pasakė brolis grįžęs. Jis buvo paskutinis, matęs mamą gyvą.
Pirmadienį mama mirė. Galutinė diagnozė – sepsis. Gal dėl to tas keistas naktinis skambutis iš Anapus buvo būtent apie kraują. Gal ji prašė, gal jai reikėjo mano kraujo... Nežinau.
Į morgą pasiimti mamos atvažiavome visi trys šeimos vyrai – aš, brolis ir tėvukas.
Mama buvo stambaus sudėjimo, tai su broliu padėjome darbuotojui ją įkelti į karstą. Dedant jos galva truputį atsilošė, pakilo vokai ir jį pažiūrėjo tiesiai į mano akis. Aš tuo momentu buvau palinkęs ties ja.
Nežinau, kiek truko tas žvilgsnis, bet buvau kaip užhipnotizuotas. Nesuvokiau, tai buvo atsisveikinimo ar priekaišto žvilgsnis. Dingtelėjo mintis, kad niekada taip iš arti nežiūrėjau mamai į akis. Taip tiesiai, taip įdėmiai, taip iš arti. Tai gal buvo, net bijau pripažinti, pirmas ir paskutinis toks artimas ir tiesioginis akių kontaktas.
Pasirodė, kad ji nori kažką pasakyti, deja. Galvą padėjau ant karsto pagalvės, akys užsimerkė, uždengėme karstą ir be žodžių išvažiavome į laidojimo rūmus. Iki pat kapinių nedavė ramybės tas žvilgsnis. Pasakiau broliui.
„Tiesiog guldant į karstą pasikėlė vokai ir tiek. Mirusieji nebežiūri į gyvuosius ir nebemato jų“, – nuramino brolis.
Prisiminiau susapnuotą „kraujo“ skambutį, mamos akis ir pagalvojau, kad mirusiųjų pasaulyje nieko nebūna šiaip sau. Ne prieš gera...
Palaidojus įsodinau į savo „žigulį“ porą giminaičių ir jau pats sėdau prie vairo, bet, negaliu paaiškinti, kodėl – paskutiniu momentu persigalvojau. Paprašiau giminaičių kartu su manimi persėsti į autobusą, o „žigulį“ perdaviau vairavimo patirties neturinčiam broliui.
Nuvažiavus porą kilometrų nuo kapinių, autobusas sustojo. Stovėjau šalia vairuotojo ir kažką jam aiškinau.
„Ar ten ne tavo „žiguliukas“, – pertraukė autobuso vairuotojas.
Pakėliau akis ir viską supratau. Ankstyvas pavasaris, kelias dengtas šlapiu sniegu, kelio vingis – viskas sutilpo į šaltą mamos atsisveikinimo žvilgsnį. Mašina vairuotojo puse buvo apsikabinusį medį ir pavirtusi į C raidę. Buvau vienas iš pirmųjų, atsidūręs prie mašinos ir ėmiausi pirmųjų reikalingų veiksmų.
Nuplėšiau laidą nuo akumuliatoriaus ir iki medikų atvykimo laikiau apkabinęs brolį, nes jis streso, skausmo veikiamas, tiesė sveiką dešinę ranką ir bandė keltis. Lyg per miglą išgirdau tėvuko žodžius: „Ar gyvas?“.
„Gyvas“, – atsakiau. Tėvukas nieko nesakęs nuėjo į autobusą ir tą dieną aš jo daugiau nebemačiau.
Kol laukiau gydytojų, prisiminiau paskutinį mamos žvilgsnį. Ji ir tuo metu lyg žiūrėjo iš viršaus ir tylėjo. Brolio sužalojimai nebuvo tokie rimti, kokie galėjo būti po tokio rimto autoįvykio.
Jei būčiau aš važiavęs, viskas būtų buvę gerai, bet gal Dievas, gal pati mama (ji nebuvo tikinti) pasirūpino, kad brolis nenueitų paskui ją anksčiau laiko. Viskas baigėsi palyginus laimingai. Brolis pasveiko, mašiną pakeitėm, bet to įvykio atgarsiai ir pasekmės ilgai persekiojo mūsų šeimą.
Nežinau, gal tai buvo savotiškas mamos kerštas už visą jos gyvenimą, lydėjusį vyrišką šaltumą, o kartais ir abejingumą jai? Sunku žinoti, nuspėti, ką galvos, ko sieks ir kokias žinutes siųs išėję Anapilin mūsų artimieji. Niekas iš ten negrįžo ir nepapasakojo, kas ir kaip ten vyksta.
Nuo tos dienos praėjo daugiau nei trisdešimt penkeri metai, bet tos mamos akys, paskutinis jos žvilgsnis vis dar kartais mane aplanko. Gal tai dėl to, kad per retai žiūrėjau į gyvas mamos akis?
Nežinau ir po tiek metų neturiu konkretaus atsakymo, bet noriu visiems pasakyti: dažniau žiūrėkite į gyvas mamos akis, kad praėjus daugeliui metų galėtumėte prisiminti, kaip atrodo jūsų mama ir jos akys.
P.S. Parašęs šį rašinį užsimerkiau. Žinokite, matau mamą. Neryškiai, atskirus trumpus vaizdus, gėlėtą skarelę, bordinį paltą, žilus plaukus, šypseną, veidą, bet, deja, nematau, kokios buvo jos akys. Nematau nei tų, kurios žvelgė į mane vaikystėje, jaunystėje, nei tų, kurios pažiūrėjo iš karsto. Nematau jokių akių. Nežinau, tai gerai, blogai, gal per vėlai, bet tegu šis nedidelis rašinukas būna rekviem mamai ir jos akim.
Šis rašinys dalyvauja konkurse „Ypatinga mama“. Naujienų portalas lrytas.lt ir „Argo Trakai“ kviečia skaitytojus dalintis gražiausiomis istorijomis apie savo mamas ir laimėti puikių dovanų! Daugiausiai dėmesio sulaukusios 3 istorijos bus apdovanotos „Argo Trakai“ kuponais.
Pirmosios vietos laimėtojui atiteks 2 valandų trukmės apsilankymas „Argo Trakai SPA“ erdvėje. Antrosios vietos laimėtojui – du 50 eurų vertės dovanų kuponai apsilankymui „Argo Trakai“ restorane. Trečios vietos laimėtojui – 50 eurų vertės dovanų kuponas apsilankymui „Argo Trakai“ restorane.
Rašinius siųskite bendraukime@lrytas.lt. Istorijų laukiame iki gegužės 5 dienos. Nugalėtojai bus skelbiami gegužės 8 dieną. Visos atsiųstos istorijos portale galės būti skelbiamos anonimiškai. Portalas lrytas.lt pasilieka teisę neskelbti istorijų, neatitinkančių LR teisės aktų.
