Jauniklė lieja ašaras pasikūkčiodama man ant peties ir aimanuoja, gal yra kokia prakeikta ar nužiūrėta, kad vyrai bėga kaip nuo maro.
Susipažįsta, chemiją suveikus pajunta, bet po trijų pasimatymų vyrukas išgaruoja lyg nebuvęs.
Guodžiu: argi čia didelė bėda? Jei pabėga – vadinasi, dar ne tavo. Kai skirtąjį sutiksi, tikrai nepabėgs. Jau aš, pusamžė, šitą tikrai žinau. Štai mano Leonas jau keli dešimtmečiai šalia laikosi lyg priklijuotas.
Sakau jai: visoms poroms taip. Jei kuris iš pradžių aštrių kampų ir turi, begyvenant nusišlifuoja.
Dukterėčia ašarodama atšauna, jog ir ji kantriai tuos kampus šlifuotų, jei tik būtų ką.
„Ką aš jiems padariau? Kas su manimi ne taip?“ – patarimo prašo.
Dukterėčia juk nei kreiva, nei šleiva, prie natūralaus grožio dar ir mokslo ragavusi. Ne tuštutė, šopingai ir geliniai nagai – ne jos pomėgis.
„Taip ir nepagalvosi, kad tave be priežasties pameta…“ – kalbu jauniklei. Ir klausiu, ar toji ko nenutylinti.
Ašaras nusidžiovinusi dukterėčia patikina, jog atvira iki širdies gelmių, viską kloja kaip yra.
Užkaukia arbatinis, skubu plikyti kavą. Beriu į puodelius cukrų, ten pat dedu po porą šaukštelių maltos kavos ir šliūkšteliu vandenį.
Dukterėčia suirzta, esą neteisingai kavą plikau.
Pirmiau reikia karštu vandeniu perlieti puodelius ir tik tada berti, bus kvapesnė.
Juokiuosi: visą gyvenimą šitaip plikau ir niekas, net Leonas, skoniu nesiskundė. Stumteliu garuojantį puodelį viešniai ir liepiu smulkiai pasakoti paskutinį „nelaimės“ epizodą, kad suprasčiau, kaip viskas vyksta.
Dukterėčia atpasakoja trijų savo gyvenimo dienų atkarpą. Nebaigus apie antrąjį pasimatymą pastebi ant spintelės prie viryklės sustatytus tuščius stiklainius ir išsako man pastabą, jog šie neteisingai padėti, angomis į viršų, o reikėtų statyti atvirkščiai, angomis į apačią, kad nepridulkėtų.
„Įdomu… Ar ir vaikinams visokias pastabas davinėji? O gal kokių ypatingų dalykų reikalauji?“ – klausiu.
Jauniklė patikina, kad tikrai jokių žygdarbių josios garbei atlikti neprašanti. Nieko neprašanti. Juk ji trokšta tiek nedaug: tik šeimyninės laimės. Ir kad visi elgtųsi teisingai.
Susidomėjusi teiraujuosi, tai ką gi tie kavalieriai neteisingai darė?
Dukterėčia purkšteli: „Viską darė neteisingai. Visi.“
Vienas nemokėjo elegantiškai gėlių įteikti, kito marškiniai prie megztinio nederėjo, trečio kelnės nei šiokios, nei tokios, kitas šiokiadienį pernelyg išsipustė. Juk juodos kojinės prie rudų kelnių nedera? Arba juokiasi iš visko, kvatoja ne laiku ir ne vietoj. Dar nervino, kai įkišęs ranką kišenėn nuolat mašinos rakteliais tarškino. Arba kai pietavo burokėlius, vieną sveikiausių daržovių, į šoną nustūmė.
„Ir tu jiems apie tai pasakai?“ – tikslinuosi.
„O ką? Juk neteisingai elgiasi…“ – dukterėčia laikosi nepajudinamos pozicijos visus ir visada taisyti. Ir sako nematanti ryšio tarp teisingų pastabų ir kavalierių dingimo.
Tada duodu patarimą: „Kai dar kartą pasitaikys padorus vaikinas, tu jam nieko nesakyk. Pasimatyme klausyk, ką jis kalba, ir šypsokis. Patinka ar ne – šypsokis ir linksėk. Jis juokiasi – ir tu juokis, nors lyg ir nėra iš ko arba juokelis kvailas. Tegu viską daro taip, kaip nori, nieko nesakyk, dėl nieko nepriekaištauk.“
„O Viešpatie, ir kiek aš turėsiu taip kentėti?!“– dramatiškai šūkteli dar esmės neįkirtusi jauniklė.
„Kol ištekėsi“, – dedu tašką ant „i“.
Kad reikės kažkiek nuolaidų bei diplomatijos ir toliau gyvenime, jau nieko nebesakau.
