Prie mūsų pavalgyti atėjo ir jauna porelė su darželinio amžiaus mergyte. Vyras buvo toks paslaugus, vis žaidė su dukryte, kalbino meiliai žmoną (abu buvo su žiedais, tad spėju, kad sutuoktiniai), o ji, atsiprašau, kaip tikra princesė ant žirnio elgėsi.
Nesulaukus padavėjos, ji pradėjo rėkauti, kad nenori čia likti, kur čia ją atvežė, vaikas alkanas, važiuojam kitur. Vyras ramino, bėgo ieškoti padavėjos.
Kol laukė užsakymo, irgi vargšui kliuvo dėl visko – tualete vanduo šaltas, vaizdas pro langą tragiškas, muzika – senienos, sriuba per karšta, kepsnys per šaltas...
Susižvalgėm mudu su vyru. Ausys net raitėsi nuo tokių kalbų. Taip nuoširdžiai pagailo to vyro ir dukrytės. Jei jau moteris taip leidžia sau elgtis prie žmonių, tai kas dedasi jų namuose, kai niekas nemato ir negirdi?
Ar dabar visos jaunos moterys jaučiasi kaip karalaitės ant žirnio, kad jas ant rankų tik reikėtų nešioti, kad nejaustų nė trupinėlio žemės po kojomis?
O po to, kai vyrai pabėga pas kitas, tai ohoho, kokie niekšai, su vaiku ant rankų paliko!
Mielos moterys, merginos, pažiūrėkit kartais į save iš šalies. Paklausykit, kaip jūs su savo vyrais kalbat, išgirskit pačios savo įsakmų, pagiežingą toną. Pamatykit tą surauktą veidą. Kaip manot, kaip ilgai vyrams bus malonu viso to klausytis ir į tai žiūrėti?
Mudu du vyru skaičiuojam jau tris dešimtis karu. Ir nė karto nesipykom, nė karto vienas kitam atšiauraus žodžio nepasakėm.
Visada stengėmės išlikti pagarboje, nors per gyvenimą tikrai buvo tokių audrų, kad norėjosi ir durimis trenkti. Bet gražiai, mandagiai, be riksmų ir keiksmų taip pat galima konfliktus spręsti. Pabandykit – tikrai išlošite daugiau nei rėkdamos ir burbėdamos!
