Gal smulkiosios ar tos rusvos, Himalajų. Stumdau konservų dėžutes, uogienių stiklainius, nepraimtas degtukų pakuotes, muilo atsargas. Visko yra, o druskos – ne.
Ropščiuosi atgal į virtuvę, dar kartą revizuoju visus užkaborius, patikrinu net svetainės bufetą. Pietų servizo indelyje cukrus, net daili pipirinė pilna, o druskos nė su žiburiu.
Ragauju viralą, gal bus gerai be druskos? Neaaa... Prėska yra prėska.
Ir kurgi ji pasidėjo? Regis, dar vakar druskinė buvusi artipilnė.
Per tokį orą lėkt į krautuvę? Ledinis vėjas iš kojų verčia, tai lyja, tai sninga.
Skambinu kaimynei: „Paskolink žiupsnelį druskos.“
„Atnešt ar pati ateisi?“ – klausia ta.
„Nešk“, – sakau. Negi lėksiu per kiemą su pižama.
Laukiu penkias, dešimt, penkiolika minučių. Sriuba pervirė. Išjungiu dujinę. O druskos nešėjos kaip nėr, taip nėr.
Keiksnojuosi, siunčiu rupūžes į pelkes, pižamą keičiu sportine apranga. Susisiautusi striukę prieš vėją iriuosi į gretimą namą ir skambinu į duris. Girdžiu bruzdesį, bet niekas neatrakina. Vėl skambinu, pastoviniavusi dar skambinu.
Galiausiai anapus durų išgirstu vaitojimą, burnojimą ir trinksėjimą.
Durys prasiveria, pro plyšį matau ant taburetės sėdinčią kaimynę. Bandau įeiti, bet durys atsitrenkia į taburetę, moteriškė subliūva perkūnais, rėkia: „Koja, koja!“ Ir dar riebiai, neįprastai nusikeikia.
Supratusi, jog toji iki durų „atsiyrė“ sėdėdama ant taburetės, nes, matyt, kažkas nutiko kojai, spraudžiuosi vidun šonu.
„Kad tave kur pekla tą tavo druską“, – barasi ir skundžiasi tuo pačiu. O skersvėjis iki mano nosies atneša aiškų alkoholio dvelksmą.
Sako, negi neši iš druskinės šaukštą pasėmusi? Duos nepraimtą pakelį. Tas viršutinėj lentynoj. Lipo, neišlaikė pusiausvyros ir nuvirto. Taip trenkėsi šalia maisto ruošimo stalo, kad nuo to visa, kas buvę, nukrito.
„Žiūriu, grindimis rieda citrina. Kaip tik galvojau ant salotų išspaust. O ji, bjaurybė, rieda, rieda...“ – kalba nelaimėlė, o man šmėsteli mintis, kad gal baisiai galvą susitrenkė: kur druska, o kur citrina… Toks kaip ir tarpas atminty ar ką?
Klausiu, ar galvą susidaužė? Toji atkiša koją – koją.
„Taigi citrina rieda, rieda, o aš jaučiu, kad burna pilna seilių prisirinko. Taip nežmoniškai užsinorėjau gero konjako su citrinos griežinėliu, kaip senais laikais. Jo ant dugno bėra, bet butelaitis irgi viršutinėj lentynoj“, – nuosekliai ir smulkiai pasakoja, kas nutiko.
Ropom pačiupo citriną, įsitvėrusi stalo atsistojo, pakėlė parvirtusią taburetę ir pastatė ties kampine spintele, kad pasiektų tą šlakelį. Lipo, išsitraukė užslėptą butelaitį, neišlaikė pusiausvyros ir dar kartą nuvirto.
Skaudžiau nei pirmąkart. Koja ties čiurna akimirksniu išputo.
„Kaip aš tau kviesiu greitąją, jei tu išgėrusi?“ – sakau, kad bus gėda prieš daktarus.
„Kas išgėrusi?“ – sprogina akis nelaimėlė ir mosteli virtuvėn, kur guli butelio šukės ir konjako bala.
Renku 112 ir dabar jau aš keiksnoju tą nelemtą druską.
