Paprastai dėvėtų drabužių krautuvėse būna tyla: pagrindinės jų lankytojos moterys, o ir dažnai pasirodantys vyrai susikaupę naršo iškabintų drabužių eiles, matuojasi, vėl naršo...
Ir staiga kam nors suskamba telefono skambutis.
„Alio“, – nors ir kiek prislopintu balsu, bet vis tiek garsiai, taip, kad visi girdi, atsiliepia jauna moteriškė.
„Tik pabandyk! – iš karto surinka ji. – Neliesk piniginės. Neduosiu nė cento. Išeisi minutei, o paskui negrįši visą dieną... Kam vaiką paliksi?.. Nebandyk, sakau...“
Pokalbis nutrūksta moters iniciatyva. Dar kiek pasiraususi tarp drabužių, ji neria pro duris – aiškiai nebeturi nervų tvardytis, o mes, visi likusieji, suprantame, kad nelabai jai sekėsi sugauti šeimyninės laimės paukštę.
Staiga sugroja smagi rusiška melodija – irgi telefono šaukinys. Atsiliepia jauniklė blondinė:
„Aha, buvom pas Aušrą. Ten atvažiavo trys tokie pažįstami. Visai neblogi. Tai po to dar nuvarėm į kavinę, paskui dar pas juos. Neblogai buvo. Mane tai toks Tomas kabino, aha. Fainas toks, o Justiną tai Deivydas, tu turėtum atsimint, anąkart visi baliavojom pas jo pusbrolį. Aišku, į paskaitas nenuėjom. Kai kas ten gerai prisigėrė... Dabar nesakysiu. Kitą kartą tave pakviesiu specialiai, pamatysi, patiks. Aha... Čiau.“
Senimui, kurio čia sočiai, akys ant kaktos lipa nuo tokio pokalbio, bet visi tyli, tik dar intensyviau knisasi po drabužius.
„Gerai, kad pavalgei. Ar sviesto užsitepei ant duonos? Sakiau, kad padėta ant lentynos, prie šaldytuvo. Neradai? Negali būti. O kakavos pasidarei? Gera mergaitė... Gavai ketvertą? Iš biologijos?.. Dabar, žinok, gausi. Viskas, dabar tikrai gausi. Pasakysiu, ir tėvui pasakysiu. Dabar tai gausi...“
Pirkėjai suklūsta. Visi savo mintyse spėlioja, kas bus, kai šita su dukra kalbėjusi motina pareis namo. Kas tas „gausi“ ir kuo „gausi“.
Motina tuo tarpu namo neskuba. Tik žaibiškai pakabina ką tik čiupinėtą jaunatvišką palaidinę atgal į drabužių eilę ir lyg viesulas nudumia prie batų lentynų.
Gal čia nagrinėdama visų dydžių dažniausiai jau nebe pirmos jaunystės, iškleiptus batus, pamažu išsikraus ir iš krautuvės išeis joje palikusi visas blogas emocijas. Tada gal ir dukra „negaus“?..
Bet gražiausia atsitinka tada, kai į vidų įkėblina toks baisus apšepėlis. Jį lydi trys moteriškės – visai padoriai atrodančios. Lyg ir jo seserys ar kokios artimos giminaitės. Jos aiškiai nori aprengti tą baisuoklį, žmogum padaryti.
„Čia visai ne man. Didelis bus, kaip aš eisiu toks. Žmonės juoksis“, – nerinkdamas žodžių aiškina tas žmogus ir tiesiog išplėšęs iš rankų moteriai margą megztinį meta jį tiesiai ant žemės.
Moteriškės kukliai apsidairo, kiek patyli ir vėl renka savo globotiniui drabužį. Įkalbinėja jį iš tolo, pataikaujančiai, nedrąsiai, bet vis tiek neįtinka.
„Ką čia man dabar siūlai? Susikišk tą megztinį žinai kur“, – užriaumoja ir gyvuliškai pabėga iš parduotuvės. Moterys nuleidžia galvą ir palaukusios minutėlę išsliūkina jam iš paskos.
Kaip toliau gatvėje rutuliojasi ši gyvenimo istorija, mums jau nebegirdėti. Širdį užlieja didelio pasitenkinimo banga, kad mes galime taip ramiai ramiai, niekieno netrukdomi, knistis po dėvėtus drabužius...
