Pabėgau į užsienį (Angliją) ir aš. Sukūriau ten su kitu lietuviu šeimą, susilaukėm vaikų. Dirbom, arėm ir dieną, ir naktį. Tik to išsvajoto rojaus kaip nebuvo, taip nebuvo. Visada buvau laikoma juodadarbe.
Visada iš vietinių jaučiau žvilgsnį iš aukščiau. Visada buvome stebimi lyg per padidinamąjį stiklą. Visada buvome nuvertinami, nesvarbu, ką bedarytume, visada viską darėme blogiau už britus.
Mums netgi atlyginimą mokėdavo mažesnį nei kolegėms britėms, nors dirbdavome vienodą darbo valandų skaičių ir darydavome visiškai identišką darbą.
Tačiau vis guodėmės su vyru, kad tai vis tiek geriau nei Lietuvoje. Vis tiek čia geriau... Bet...
Kasdien tas mūsų nusivylimas gyvenimu svetur vis augo ir augo. Tas engimas jautėsi kiekvienoje srityje.
Nueini tvarkytis dantų, tau sutaiso bet kaip, o gal netgi ir nieko nepadaro, o tu skųstis neturi teisės. Tik pabandyk bent šiek tiek pasipiktinti pakėlus balsą, ir išspirs tave iš kabineto kaip šunį, daugiau niekada nebeturėsi teisės čia grįžti.
Bet visa tai galima kentėti, jei ne jiems nuolat kliūnantys mūsų vaikai. Mūsų tokios skirtingos vaikų auklėjimo kultūros, kad atrodo, gyventume ne skirtingose šalyse, bet skirtinguose žemynuose.
Pavyzdžiui, man nepriimtina, kad vaikai turi lankyti mokyklą net ir sirgdami, karščiuojantys. Lankomumas turi būti nepriekaištingas. Už pravaikštas siunčiamos baudos ir tt.
O ką kalbėti apie socialinių tarnybų vizitus namuose ir visokius patikrinimus, kad 9-metis vaikas, jau beveik paauglys, namuose kelioms minutėms paliekamas vienas, nes tėvai išvažiuoja į parduotuvę ar nespėja grįžti iš darbo namo. Kažkas paskundė, o gal vaikas pats mokykloje prasitarė, kad kartais namuose pabūna vienas. Kad jūs žinotumėte, kiek tai kainavo rūpesčių...
Mano Lietuvoje gyvenančios sesers trejų metų mergytė pasėdi viena be jokių problemų, kol subėgioja iki vaistinės ar šiukšlių išmesti. Ar tikrai tokiems atvejams reikia samdytis auklę?
Jau patylėsiu apie tai, kad policija į duris gali pasibelsti vien dėl to, kad viešai sudrausminai savo vaiką, neapdairiai einantį per perėją. Nors vietinės britės neblaivios vaikus vežimuose su alaus bokalais stumdo, bet tarnybos dėl to bėdų nemato.
Prie šito mes niekada nepriprasim. Gal čia tik mums vieniems taip nepasisekė, gal ne tokioje bendruomenėje gyvenom, ne tokius supratingus kaimynus turėjom, ne tokius tolerantiškus darbdavius rinkomės. Bet man atrodo, kad nei šioje, nei kitoje šalyje niekada nebūsim geresni net už patį blogiausią vietinį. Visada būsim emigrantai, svetimšaliai iš Rytų Europos.
Kitiems svetur gal viskas tinka ir patinka, ir žolė gal vešlesnė, ir gyvenimas puikesnis. Tebūnie jiems gerai. O mums svetur pagyvenus dabar ir ta Lietuva atrodo visai kitaip. Ne viskas tik juoda ir balta. Tų spalvų yra visose šalyse. Bet, laimei, esame laisvi ir galime rinktis. Todėl nusprendėme grįžti namo į savo gimtinę. Kur esame savi, kur mums sava ir priimtina aplinka.
