Dantų gydymo procese užklumpa uždegimas ten, kur, regis, bėdos nebuvo. Ištinsta ne tik žandas, bet ir pusė galvos, skauda ausis, kaklo limfmazgius, net plaukus.
Gydytojas rašo siuntimą traukti. Skubiai. Privatūs chirurgai provincijoje – svajonė. Važinėja iš Kauno ir sostinės, kartą per mėnesį. Tenka ieškoti valdiškos pagalbos miesto poliklinikoje.
Registratorė nukreipia pas budintį specialistą. Nežinia, kur budi, nes durys užrakintos. Sėdžiu prie kabineto ir inkščiu.
Po gerų 15-os minučių koridoriumi atidunda dvi stuomeningos baltachalatės. Kramsnoja bandeles.
Toji, kuri rakina duris, piktai šūkteli: „Kuri čia ekstrinė, be eilės besibraunanti?“
Rodau savo nukarusį žandą ir akį, virtusią siauru plyšeliu.
Nulis emocijų. Kas jai, ne tokių matė!
Antroji dar piktesnė, akimis žaibuoja ir nežinia kam aiškina, jog ir taip darbo per akis, kokie čia dar papildomi skubūs, lai siunčia, kur nori.
Kadangi stoviu tarpdury lyg prašyčiau išmaldos, o jos ir prašau – gelbėt nuo trijų naktų nemigos ir skausmo, baltachalatės neišstumia lauk, kaip ką tik grasino, įleidžia vidun.
Stomatologinė įranga ir krėslas lygiai tokie, kokie prieš 50 metų buvo mano mokyklos dantistės kabinete.
Vienas „piktėsis“ plumpteli prie kompiuterio (vienintelio šių laikų atributo), kitas „piktėsis“ liepia sėst, žiotis ir tylėt, mat bandžiau pasakoti danties ligos istoriją.
Tvirtam pirštui spustelėjus skaudulį, šoku iki palubės. Ir čia pat gaunu dozę „užuojautos“: „Su isterikėm aš nedirbu! Gydaisi pas psichiatrą, tai ten ir isterikuok.“
Susičiaupiu ir sakau, jog nesu psichiatrų pacientė.
„Cha!“ – juokiasi medicinos deivė ir sako mačiusi mano e. sveikatos paskyroje nervų ligų daktaro atžymą apie vizitą.
Danties skausmas gręžia smegenis, bet visgi prisimenu, kad neseniai keičiau teises, ėjau komisiją.
Žemesnio rango „piktėsis“ nuo kompiuterio dudena, jog psichiatro įrašas „sveika“. Kaip tik tuo metu jau stojausi iš krėslo, bet deivės ranka sugriebia už peties ir pasodina atgal tardama: „Tai trauksim.“
Nuo galvos iki kojų purto drebulys, matyt, temperatūros ir skausmo padarinys.
„Tu man dar čia purtysiesi? Baigsi vaidint?“ – užbaubia deivė, į burną grūsdama švirkštą, o paskui ir reples.
Gėda prisipažinti, bet žviegiu.
Dantis skambiai dribteli į emaliuotą indą. Deivė kėsinasi pirštu pamaigyti žaizdą. Rėkiu, kad skauda.
„Nenori ir nereikia, nežiūrėsiu. Uždėsiu vaistų“, – burbteli gelbėtoja ir į kraujuojančią skylę įbruka sausą marlės tamponėlį.
Ta, kur prie kompiuterio, į rankas įbruka kvitelį su sąrašu, už ką turiu susimokėti. Valdiška paslauga nemokama, bet mokami vaistai, pirštinės ir dar kažkas per procedūrą sunaudoto.
Deivė neatsisukdama dar kartą burbteli, jog ryt, jei skausmas nepraeis ar bus kas negero, prisistatyčiau į registratūrą.
Puse lūpų klausiu, ar į ją reikės kreiptis?
„Kad dantį ištraukiau, tai giminės nepasidarėm!“ – atšauna ir išprašo iš kabineto.
