Dažniausiai moterys dingdavo po mėnesio, kelių savaičių, bet neseniai buvau pasimatyme, po kurio išėjau kaip šlapiu maišu trenktas... Viskas klostėsi lyg ir gerai. Mergina daug pasakojo apie save, daug domėjosi ir manimi. Pasakojau, kaip ir visada, be jokių pagražinimų, tiesiai šviesiai.
Man 31-eji metai, nuomojuosi kambarį, nuosavo būsto neturiu. Dirbu prekybos centre, o vakarais dar ir išvežioju maistą. Vos tai išgirdusios merginos veidas per akimirką persimainė! Atrodo, kad būčiau atskleidęs savo kriminalinę praeitį.
Nelabai ir norėjo daugiau bendrauti, pasakė, kad jai jau laikas namo. Paklausiau, kas ne taip? Ji tik atkirto, kad esu patrauklus vaikinas, bet pagal savo amžių jau turėčiau būti pasiekęs kažką.
Nesuprantu, ar mes gyvename tik „gold digger'ių“ eroje ir nebeliko žmonių, vertinančių knygas, prasmingus filmus, gilius pokalbius ir ištikimybę?
Ar dabar moterys (o gal ir vyrai) renkasi antras puses tik pagal tai, ar jis ką nors pasiekęs, kiek turto užgyvenęs, kokioje šeimoje gimęs, kokią karjerą padaręs, kokį butą ar namą įsigijęs?...
Ar tikrai visi 30-mečiai turi būti jau užgyvenę nuosavo turto, padarę karjerą ir aplankę pusę pasaulio?
Nesuprantu, jaučiuosi tokiu nevykėliu. Nors turiu mėgstamą laisvalaikį – daug laiko investuoju į savo pomėgius: žvejoju, einu į žygius, skaitau knygas, sportuoju, mėgstu gaminti maistą. Ateityje svajoju atidaryti savo restoraną.
Bet esu priblokštas – tai šiuolaikinėms merginoms visiškai nepatrauklu. Jos nurašo tave kaip asmenybę vien todėl, kad dirbi prekybos centre ar picų išvežiotoju. Bet juk aktoriai taip pat pradeda nuo rūbinės. Visi nuo kažko pradeda...
Gali būti paskutinis mergišius, niekuo nesidomintis ir laisvalaikį mėgstantis leisti su TV pulteliu ir buteliu, bet svarbiausia, kad dirbantis advokatų kontoroje ar kokioje IT įmonėje?
Pasakykit, ar norint susirasti širdies žmogų reikia keisti profesiją, net jei ji tavo širdžiai nemiela?
