Buvau jaunamartė. Anytą gavau, kaip liaudyje sakoma: „Anyta – velnio pramanyta“( atsiprašau).
Jos reikalavimai marčiai skambėjo taip: turi skaniai gaminti maistą, namu išblizginti lyg velykaitį ir... mokėti megzti.
Tas trečiasis reikalavimas ir pakišo koją mūsų abipusei draugystei. Buvo parduotuvių tuštėjimo metas. Norint ką nors gauti, tekdavo stovėti ilgose eilėse.
Dažnai atstovėjus eilę, kiūtindavau tuščia rezgine, prekių buvo per mažai. Vėlyvą rudenį į svečius atvyko anyta. Skrupulingai patikrino ir įvertino drabužių spintos, virtuvinių spintelių turinį ir kt.
Pasivaišinome. Šypsodamasi kobros šypsena paklausė, kokią kalėdinę dovaną dovanosiu vyrui? Atsakiau dar nežinanti.
„Numegzk megztinį. Jis bus sužavėtas... Ir aš“, – pridūrė.
Patraukiau pečiais, bet linktelėjau galvą. Per buitinius rūpesčius pažadas išgaravo iš galvos. Prisiminiau jį likus savaitei iki Kalėdų.
Susiradau virbalus ir bandžiau prisiminti mezgimo pamokas. Gi mezgiau šalikus, nėriau servetėles, bet tai buvo dar mokykloje. Virbalai neskubėjo ir supratau, kad numegsiu labai nedaug.
Prašiau mezgančių profesionalių, deja, visoms trūko laiko. Pastebėjusi, jog vaikštau kaip nesava, viršininkė pasisiūlė padėti. Atvėriau savo skaudulį.
Ji šyptelėjo ir papasakojo, kad mezgė jos sesuo, bet mezgė mašina, o ji kartais padėdavo. Abi nusprendėm, kad anyta labai nepriekabiaus.
Geroji moteris liepė pamatuoti ilgį ir kt. ir nepamiršti siūlų. Pagaliau parsinešiau megztinį namo. Vyras jį apsirengė ir...mezginys pradėjo riestis nuo apačios į viršų, iki pat kaklo.
Maniškis bandė grąžinti jį į pradinę padėtį, tačiau nepavyko. Paskambinau viršininkei (abi turėjome telefonus). Ji išklausė ir patarė megztinį išskalbti ir dar drėgną ištampyti. Puoliau prie darbo.
Deja, niekas nepadėjo. Vėl skambinau: „Gal ne taip nustačiau, atsiprašau...“
Ji dar kažką aiškino apie mezgimo mašinos subtilybes, deja, taisyti padėtį nebuvo laiko. Šventes sutikome uošvių kolektyviniame sode. Aplinka buvo romantiška: sodus juosė miškas, sniegas, žvaigždės, ypatinga gamtos aura vainikavo Didžiąją Paslaptį.
Atėjo dovanų metas.
„Na“, – paragino anyta.
Vyras apsirengė megztinį ir visų akivaizdoje jis ėmė riestis į viršų, iki pat kaklo. Vyras bandė tiesinti, bet veltui. Akies krašteliu žvilgtelėjai į anytą. Jos veide džiugesį pakeitė nuostaba, siaubas ir didžiulis pyktis.
Anyta priėjo prie sūnaus ir tarė: „Nusivilk“. Vyras nusirengė megztinį, anyta jį pasičiupo ir išbėgo į lauką. Pasekėme paskui.
Prie ūkinio pastato stovėjo kaladė su įkirstu kirviu. Anyta pagriebė kirvį, numetė „rankų darbo megztinį“ ant kaladės ir sukapojo.
Man pergalingai paaiškino pabrėždama paskutinį žodį: „Mano sūnus tokio skuduro Ne–ne-šios!“
Šis rašinys dalyvauja „Bendraukime“ konkurse „Kalėdos, kurių niekada nepamiršiu“. Kviečiame ir jus prisiminti savo įsimintiniausias žiemos šventes.
Galbūt per žiemos šventes sulaukėte stebuklo? Įgyvendinote savo svajonę? Sutikote mylimąjį ar su juo patyrėte gyvenimo nuotykį? Galbūt palėpėje tarp kalėdinių žaisliukų netikėtai radote ir daug metų saugotą paslaptį?
O gal šventes renkatės švęsti ne taip, kaip visi ir kuriate naują šeimos tradiciją prie egzotiškais patiekalais nukrauto stalo, leidžiatės į keliones, ar lankote likimo pamirštus ir nuskriaustus?
Lauksime jūsų istorijų iki gruodžio 31 d. el.paštu bendraukime@lrytas.lt. Taip pat galite pasakojimus atsiųsti naudodamiesi mobiliąja lrytas.lt programėle arba įkelti tiesiai čia.
Geriausių ir didžiausio skaitytojų susidomėjimo sulaukusių istorijų autorius apdovanosime prizais – 50 eurų „Vilnius Grand Resort“ vertės kuponais. Maloniam laikui, poilsiui ir akimirkoms su brangiausiais žmonėmis.
