Prieš aštuoniolika metų švenčiau Kūčias, Kalėdas, kaip įprasta. Per Kūčias artimųjų rate ir būtinai uošvienės padarytais virtieniais su bulvėmis. Deja, tai buvo jos paskutinė Kūčių vakarienė mūsų šeimos rate. Išėjo Anapilin neperdavusi savo virtienių paslapties ir daugiau niekada neteko valgyti tokių, net nemoku apibudinti kuo, ypatingų virtienių.
Uošvė buvo labai religinga, tai tikriausiai į kiekvieną virtienį įdėdavo po lašelį tikro, nesumeluoto šventumo ir tikėjimo vaikų, anūkų laime.
Antrą Kalėdų dieną užėjo kaimynė. Neveikė liftas, paprašė padėti nunešti į apačią jos vyrą. Iš karto net nesupratau. Jie gyveno devintame aukšte, mes aštuntame. Artimai nebendravome, bet mačiau, kad jos vyras buvo labai stambus. Kartą atvažiavo medikai vežti jį į ligoninę, tai padėjau nunešti.
Gulinčio ant neštuvų žmogaus į liftą neįkiši, o stačias nestovi, kad tu ką. Kol nunešėme į apačią, tai ligonis keiksmais apibėrė žmoną, gydytojus, velnią, Dievą ir net mane. Vienu metu jau norėjau išversti iš neštuvų ir nuritinti laiptais, bet medikai neleido. Pagalvojau, kad ir šį kartą bus tas pats.
„Vėl širdelė, per daug paėmė „Kristaus kraujo“ per Kalėdas?“ – pajuokavau eidamas atlikti geros kaimynystės pareigos.
„Ne, jau išgėrė paskutinę gyvenimo taurę – Amen“, – atsakė. Bet tame jos „Amen“ buvo daugiau palengvėjimo, gal kažkokio tylaus džiaugsmo, nei sielvarto.
Aš ją supratau. Neblogai atrodanti, miela, kultūringa moteris ir nevengiantis stikliuko, triukšmingas, didelis kaip kalnas vyras. Sutiksite, kad tai nelabai nesuderinami dalykai.
Kartą užėjau pas juos sutarti, kad padarytų metalinį rėmą prie šiukšlių nuleidimo vamzdžio (jis juos darydavo su draugeliu), o ji buvo viena.
Draugiškai, bendravome, juokavome, ši bei tą gurkšnojome. Įprastai, kai šeimininkas pareidavo, tai ir mes girdėdavome, šį kartą įslinko tyliai. Matyt, kaip senas patyręs vilkas, užuodė savo namuose svetimą.
Jaučiu, kad kiek tai laiko dar stovėjo prieškambaryje ir klausėsi. Po to įsiveržė į virtuvę. Laimei, jis mane pažino ir gerbė, nes kelis kartus daviau pinigų dūšiai pataisyti, bet nuo jo keiksmų, priekaištų žmonai, skambėjo visas namas.
Greitai pasakiau, ko man reikia, ir dingau. Neabejoju, kad jis turėjo pagrindo žmonai priekaištauti, bet o ką daryti neblogai atrodančiai moteriai, jei vyras sugeba tik aprėkti ir girtas uždribti?
Žinokite, niekada negalvojau, kad miręs žmogus toks sunkus. Logiškai mąstant, po mirties dūšia išskrenda iš kūno ir jis turėtų nors truputį palengvėti, bet šis žmogus kalnas, lyg iš keršto gyviesiems ženkliai pasunkėjo.
Garsiai nedrįsau, bet širdyje keikiausi ir tuo pačiu „Tėve mūsų“ kalbėjau. Kelis kartus net „sanitarai“ riebiai nusikeikė.
Atlikęs geros kaimynystės prievolę stovėjau prie virtuvės lango. Skaičiavau krentančias snaiges, klausiausi vaikų, šuns šėlsmo prie Kalėdų eglutės, traukiau nosimi malonius virtuvės kvapus ir vis galvojau apie didįjį kaimyną.
Man trūko iki jo tiek ūgio, tiek svorio. Bet jei ir aš po mirties pasunkėsiu, kol mane nuneš iš aštunto aukšto, bus išlietas ne vienas lašas prakaito ir ištartas ne vienas keiksmažodis. Nemalonu tai net ir dūšią atidavus. Ta liūdna perspektyva pasidalinau su žmona.
Pasipiktino, kad antrąją Kalėdų dieną tokius vėjus tauzyju, o dėl kaimyno atsakė paprastai: „Našlė nesena, tik 55, vaikai dideli, dar susitvarkys gyvenimą, juo labiau, kad turi kandidatą į laisvą vietą“.
Taip, moterys tuos dalykus žino geriau, svarbu, kad prie gedulingų pietų vaišių nepradėtų vestuvių švęsti. Kitkas suprantama, gyvenimiška ir pateisinama.
Išklausęs žmonos informaciją visai rimtai pasiūliau statyti namą. Tuo metu kaip tik buvo prasidėjęs statybų bumas. Žmoną ištiko šokas ir vienintelis klausimas, už kokius pinigus.
Aš – žmogus ryžtingas ir užsispyręs. Jei Kalėdų rytą pasirodo tokie ženklai, kaip didelio kaimyno nešimas laiptais, atėję pamąstymai apie savo dalią, namo statybą – tai ženklas iš dangaus, kad reikia veikti.
Suskaičiavau, sudėliojau, suplanavau, pakalbėjau su uošviene ir... Jau po penkių mėnesių, pavasarį, turėjome sklypą, dar po pusantrų metų įsikėlėme į namą.
Nuo ženklo iš dangaus iki įsikėlimo į namą praėjo lygiai dveji metai. Įsikėlėme Kalėdų išvakarėse ir šventėme jas jau naujame name. Aišku, dar daug darbo laukė, bet pagrindiniai dalykai – šiluma, elektra, vanduo, virtuvė, miegamieji buvo paruošti gyvenimui.
Daug prie statybų finansavimo prisidėjo šventas žmogus Uošvienė, deja, pati nesulaukė įkurtuvių. Uošvienė, šventumas, ženklai iš dangaus Kalėdų rytą, viskas gražu, bet be banko tokie žemiški darbai neapsieina.
Tuo metu bankai lengva ranka dalino kreditus. Žmonai pasakiau aiškiai ir griežtai – metame visus rezervus, samdome darbų vykdytoją, jis stato nuo A iki Z. Jei pastačius pritrūks pinigų, valgysime kruopas užsigerdami vandeniu, bet savame name ir badas ne toks baisus.
Pavyko pasitatyti be jokių užlaikymų. Turiu pasakyti, tie beveik 20 metų buvo sunkūs ne tiek finansine prasme, kiek moraline. Aš – žmogus pareigingas, badu mirsiu, bet skolą grąžinsiu ir neleisiu, kad šeimą bankas į palapinę iškeltų.
Mano darbas sunkus, rizikingas finansine prasme ir jautrus įvairioms ekonominėms krizėms. Buvo krizės, pandemija, tačiau kreditą visada mokėjome laiku, nebadavome, turime padorią mašiną, visada vaikščiojome patys apsirengę ir dar vaikams padėdavome.
Žmona labai teisingai ir protingai vedė namų ūkį, o pagrindiniai finansai buvo mano rankose. Be reikalo neišlaidavome. Nesu ekonomistas, finansininkas, atlyginimas ne daug ką didesnis už Lietuvos vidutinį, bet aš „apgavau“ infliaciją ir darbu įveikiau krizes. Fiksavau palūkanas kas 5 metai ir kiekvieną, po būtinų mokesčių ir išlaidų atlikusį šimtą dėjau į atskirą sąskaitą, iš kurios paimdavau tik labai reikiant, o po to kuo skubiau grąžindavau atgal su pliusu.
Dabar baigiasi fiksuosta sutartis ir anksčiau laiko grąžiname kreditą. Nepriklausomai nuo infliacijos, pinigų nuvertėjimo, kredito suma nedidėja ir likusią sumą padengiu tais nuvertėjusiais, atskiroje sąskaitoje kauptais pinigais.
Tiesa, sąskaitas tenka ištuštinti, bet mes laisvi žengiame į šias Kalėdas ir... vėl stoviu prie virtuvės lango. Snyguriuoja. Prisiminiau kaimyną Kalną, kurio mirtis antrą Kalėdų dieną pastūmėjo rizikingam žingsniui. Dabar esu ramus. Buvusio kaimyno ūgio ir svorio nepasiekiau, o jei ir pasieksiu... Namas ant kalniuko, paguldys ant rogučių ir pats iščiuošiu iš kiemo nepalikdamas skolų. Kol kas sveikata puiki, tai tęsiu teoremos, „kaip sutiksi Kalėdas, tokie bus visi sekantys metai“ įrodinėjimą.
Šis rašinys dalyvauja „Bendraukime“ konkurse „Kalėdos, kurių niekada nepamiršiu“. Kviečiame ir jus prisiminti savo įsimintiniausias žiemos šventes.
Galbūt per žiemos šventes sulaukėte stebuklo? Įgyvendinote savo svajonę? Sutikote mylimąjį ar su juo patyrėte gyvenimo nuotykį? Galbūt palėpėje tarp kalėdinių žaisliukų netikėtai radote ir daug metų saugotą paslaptį?
O gal šventes renkatės švęsti ne taip, kaip visi ir kuriate naują šeimos tradiciją prie egzotiškais patiekalais nukrauto stalo, leidžiatės į keliones, ar lankote likimo pamirštus ir nuskriaustus?
Lauksime jūsų istorijų iki gruodžio 31 d. el.paštu bendraukime@lrytas.lt. Taip pat galite pasakojimus atsiųsti naudodamiesi mobiliąja lrytas.lt programėle arba įkelti tiesiai čia.
Geriausių ir didžiausio skaitytojų susidomėjimo sulaukusių istorijų autorius apdovanosime prizais – 50 eurų „Vilnius Grand Resort“ vertės kuponais. Maloniam laikui, poilsiui ir akimirkoms su brangiausiais žmonėmis.
