Savaitgalį su draugais išėjome į miestą. Linksminomės smagiai. Pratęsti linksmybes nuėjome į vieną klubą. Įsilinksminusių vaikų kompaniją netruko pastebėti žavingų merginų pulkelis. Viena iš jų ypatingą dėmesį skyrė būtent man.
Šokome ir gerai leidome laiką. Buvau apakintas jos grožio ir charizmos, kuria išties mokėjo naudotis ir gundyti stipriosios lyties atstovus.
Vakarėlio įkarštyje ji pasiūlė man nueiti pasikalbėti, kur ne taip triukšminga. Pasukome prie tualetų. Ji mane glamonėjo ir glostė, pasiūlė užeiti dviese... Nesispyriojau tikrai!
O užėjus į privatesnį „kambariuką“ ji man iškart šovė tokį pasiūlymą, nuo kurio man net vaidas persimainė – jei noriu ją turėti, ji mainais norinti irgi kai ką turėti. Ji turi moterišką silpnybę ir geidžia tokių dailių batelių, kuriuos šįvakar praeidama matė vitrinoje.
„Su tais aukštakulniais tau atrodysiu dar labiau gundanti, pamatysi“, – suokė man į ausį nepažįstamoji, kuri siūlėsi parsiduoti, nors jos net vardo nežinojau.
Galėjau jai pameluoti, kad nupirksiu jai tuos batelius ir pasidžiaugti ja čia ir dabar, tiesiog naktinio klubo tualete.
Bet stovėjau, kaip įbestas, priblokštas tokio atviro pasiūlymo parsiduoti už batus... Buvau kitaip auklėtas ir ieškojau kitaip auklėtos merginos. Nenorėjau pažeminti nei jos moteriškumo, nei savęs – nenorėjau pirkti netikros meilės už batus.
Žinoma, jei tos jos trokštamos kurpaitės būtų šildžiusios šaltą žiemą, tuomet būčiau tikrai nupirkęs šilčiausius batelius dailiausioms mano iki šiol matytoms kojoms.
Bet tie bateliai, kurių ji troško, buvo skirti kur kas kitokiems tikslams... Nieko neatsakiau jai – ji kurį laiką palaukusi išėjo. Daugiau mes nebesusitikome.
Draugai mane išvadino kvailiu, kad praleidau tokią puikią progą turėti svajonių moterį, apie kokią visi svajoja. Dabar ir pats gailiuosi.
Bet ar tikrai pasielgiau netinkamai? Ar tikrai šiais laikais jau nieko, net ir švelnių merginos glamonių, nebebūna nemokamai? Ar meilė dabar įmanoma iškeisti tik į brangius daiktus?
