Turiu problemą ir noriu pasiguosti, o gal tiesiog reikia padrąsinimo. Arba atkalbėjimo. Žodžiu, su vyru esame jau nebe jaunikliai, mums jau 43-eji. Dukra užauginta, tuoj savo vaikučio susilauks...
Jo labai laukiame. Pripirkusi esu anūkėliui visokių drabužėlių, žaisliukų. Dukra jau pyksta, kad nieko nebereikia, namuose nebetilps daiktai.
Juokas juokais, bet! Mane apėmęs toks lizdo sukimo sindromas... Kurį laiką persekioja mintis apie savo kūdikėlį. Aš tiesiog sapnuoju savo mažylį, kurio beprotiškai noriu.
Mes dukrytės susilaukėme labai jauni. Patys buvome vaikai. Augome kartu su ja. Tikrai net nepastebėjome, kaip ji užaugo, nes buvome užsiėmę gyvenimu, o ne vaikelio auginimu – mokslai, studijos, darbai. Buvo svarbu, kaip atsistoti ant kojų, stogą virš galvos turėti. Nespėjome ir pasidžiaugti to kūdikėlio auginimu.
Visko buvo, ir ašarų, ir vargo. Džiaugiuosi, kad su vyru atlaikėme visus sunkumus, dukrytė užaugo puikiu žmogumi, sukūrė šeimą. Laukiame jos pagausėjimo.
Bet aš supratau, kad dar ir pati norėčiau pasimėgauti motinyste. Dar nesijaučiu sena, nenoriu būti tik močiute. Norisi ir pačiai pajusti po krūtine spurdančią širdutę. Norisi užauginti dar vieną žmogutį.
Vyras su dukra sukioja pirštu prie smilkinio. Sako, kad man gal jau vidurio amžiaus krizė.
„Tokiame“ amžiuje jau neva yra ir visokių rizikų gimdyti. Ir šiaip, kas čia dabar per nesąmonė, būčiau ir močiute, ir naujagimio mama? Ką žmonės pasakytų. Dabar jau gyvenimą susitvarkę.
Na, iš tiesų tai nesame su vyru tokie jau seni. Kitos panašaus amžiaus dar tik pirmakartės mamos yra. Ir džiaugiasi vaikučiais, bėdų nemato.
Aišku, pati suprantu, kad gal ir įdomiai atrodytų mano vaikelio ir anūkėlio panašus amžiaus skirtumas.
Bet argi nėra pasaulyje tokių vyrų, kurie sukūrę antrą ar trečią šeimą, susilaukė vaikučių brandžiame amžiuje, kurie panašaus amžiaus su jų pirmagimių vaikais.
Ir niekas tokioms šeimoms pirštu prie smilkinio nesukioja. Niekas nesijuokia ir nevadina senais.
