Skridome su vyru prieš pora dienų į konferenciją Europoje. Gal kiek rečiau pasitaiko skristi su visa lietuvių įgula. Dar spėjome su vyru aptarti, kad daugėja lietuvaičių ir stiuardų, ir stiuardesių, ir pilotų. Likus nebedaug laiko iki skrydžių pabaigos, paskutinį kartą stiuardesės stūmė maisto ir prekių vežimėlius.
Mano vyras buvo užsnūdęs, kaip ir dar bent dešimtis žmonių visame lėktuve.
Bet jo kiek išsikišęs kelis į taką tapo ne kliūtimi stiuardesėms. Aš vos spėjau atsisukti, kai maisto vežimu jos trenkė tiesiai mano vyrui į kelį. Jis net suriko ir griebėsi už kojos.
Žmonės atsisuko, o lūpas papūtusios stiuardesės net neatsisuko, viena kažkuri tepasakė „atsargiai“. Ką?? Tu ką tik žmogui su vežimu pataikei į kelį, jis suriko, o tu apsimeti ir kaip niekur nieko nueini.
Aš ir nekalbu apie puolimą ant kelių, bet kur dingo elementarus „atsiprašau“? Ar taip skauda, ar sunku ištarti? Vyras toliau spaudė kelį, nes jam pataikė tiesiai į nervą ir visi tą puikų jausmelį žinom.
Keleivė priešais sėdėjusi paklausė, ar viskas gerai, o dar sėdėjusi toliau sakė mačiusi, kaip vyrui lėktuvo gale sėdėjusiam pataikė taip pat.
Skraidyti tenka dažnai ir nieko panašaus neteko matyti. O kur dar ilgi skrydžiai, ten dar daugiau miegančių, gal irgi visus reikėtų trankyti? Juk stiuardesės moka ir koją pastumti, ir keleivį pažadint, jeigu tikrai reikia. Bet taip atsainiai besielgiančių neteko matyt iki šiol.
Dar keliskart į jas atsisukau, tikėjausi, kad dar vis tiek praeis ir turėsiu progą paklausti, ar joms tai normali praktika? Bet, deja. Nepavyko ir nieko pasakyti išlipant, jos ne su keleiviais tuo metu atsisveikino, o savo dėžėse daiktus dėliojo. Pasakykit, kaip dažnai tai tekę matyt?
Man – pirmą kartą ir būtent visam būriui lietuvių dirbant. Kaip tolokai esam dar nuo gebėjimo pasakyti „atsiprašau“, „ačiū“ ir „prašau“. Gal tai „neišmušama“ tiesiog iš mūsų genų.
