Taigi, turim mes su vyru vieną tokį vakarėlį – Helovino.
Žodžiu, pakvietė mus draugai į Heloviną savo namuose. Vakarėlis su vaikais, kaukėmis, baisuokliškais užkandžiais. Na, smagus, vienu žodžiu.
Po darbo skubam su vyru liežuvius iškišę į parduotuvę apsipirkti, prakaituojam virtuvėj ruošdami visokius helovyniškus užkandžius, paišom vaikams kaukes, puošamės patys.
Nespėjam, nes visokių nesklandumų nutinka – veido dažai nepiešia, reikia bėgti pirkti kitų, vaiko kostiumas plyšta, šuo prišlapina ant kilimo, tenka viską valyti. Aš tvarkau chaosą, vyras gamina maistą.
Skambinu draugams pranešti, kad šiek tiek vėluosim, nes iškilo nenumatytų aplinkybių. O draugai nustebę man sako: „Bet vakarėlis taigi rytoj“...
Kaip tai pranešti vyrui, kuris jau save pavertęs pomirtinio pasaulio gyventoju ir rankose laiko kirvį ir padėklą su garuojančiais užkandžiais...
„Nebus Helovino?“ – suspiegia vaikai ir pradeda verkti tarsi kartu įminę ir paslaptį apie Kalėdų senelį.
„Rytoj?“ – sau po nosim suniurna vyras (ir, laimei, nuleidžia tą žaislinį kirvuką).
Pasirodo, sumaišiau vakarėlio dienas...
Nei juoktis, nei verkti. Žmogus tiek plėšėsi, ruošėsi, puošėsi, skubėjo ruošdamasis šventei. O čia bam, naujienėlė žengiant pro duris.
Vyras šnairavo visą vakarą ir dar ilgai keikėsi prisimindamas tą neįvykusį Helovino vakarėlio kuriozą.
Po to, aišku, visa šeima pasijuokėm, užkandžius skaniai suvalgėm ir namuose. Bet tas nusivylimo kartėlis sugadino visą šventinį smagumą.
Labiausiai buvo gaila nusiminusių vaikučių. Nenorėčiau to pakartoti.
