Tačiau gimtadienis, nors gal daugelis jo nesureikšmina, yra diena, kurią norisi vienaip ar kitaip pažymėti bent jau dėl savęs. Per paskutinius 25 metus tik kelis kartus švenčiau gimtadienį su savo artimaisiais.
Pagal sudarytą nuolatinį grafiką mano gimtadieniai būdavo kelionėje, o keisti nusistovėjusį darbo grafiką dėl eilinio baliaus, manau, neverta. Kol esi jaunas, smagu juos švęsti, bet kai tau per 50, 60, tai greičiau ne šventimas, o jaunų dienų apraudojimas.
Pernai 60-metį smagiai paminėjau Turkijoje, šiais metais kukliau, bet Prancūzijoje. Jei kas nors prieš 30 metų būtų man pasakęs, kad savo gimtadienius švęsiu įvairiose Europos šalyse ir už tai dar gausiu pinigų, tokį „artistą“ būčiau pasiuntęs pas gydytoją, tačiau laikai keičiasi.
Tolimųjų reisų vairuotojai dabar keliauja po visą Europą, grožisi miestais, gamta, švenčia gimtadienius Italijoje, Prancūzijoje, Anglijoje ir t.t. Nesvarbu kur, svarbu, kad būtų ryšys su artimais, gera nuotaika. Svarbu kažką pamatyti ir pasidžiaugti tuo, ką duoda likimas, o suvalgyti tortą galima ir grįžus.
Šį gimtadienį pažymėjau kukliai, prie kuklaus stalo ir pats sau įteikiau dovaną – mini ekskursiją po nuostabų Prancūzijos miestelį. Fantastika, vaikštau, grožiuosi ir už tai dar gaunu visai neblogą atlyginimą.
Kas dar Lietuvoje gali pasigirti tokiomis „privilegijomis“? Žinokite ir net iš dangaus gavau savotišką dovaną.
Sakoma, visi keliai veda į bažnyčią. Man bežiūrint į bažnyčios bokštus akis pakėlus į dangų ir už viską dėkojant Dievui netikėtai sulaukiau iš jo lietaus. Na, ką padarysi, ačiū ir už tai.
Dieną švietė saulutė, termometras rodė +17 šilumos, tai ir išėjau kaip į paplūdimį – vasariškais marškinėliais. Tiesa, turistai dėvėjo striukes ir šnairavo į mane, bet negi aš kiekvienam aiškinsiu, kad švenčiu gimtadienį, esu laimingas. Nuo to mano sielai ir kūnui šilta.
Beje, kartu su lietumi gavau žinutę iš Lietuvos piliečio su prašymu patarti. Nedėkingas darbas patarinėti, bet patariau ir jis buvo labai dėkingas. Malonu, kai kažkam padarai gerą. Pagalvojau, kad tai, dėl ko kreipėsi pilietis – aktualus daugeliui jaunų Lietuvos vyrų ir, jam sutikus, noriu pasidalinti trumpa mūsų pokalbio santrauka.
Pilietis: „Patarkit, dirbt šitą (vairuotojo) darbą, ar ne. Dabar dirbu darbą, už kurį moka 1200 eurų „į rankas“. Ar verta kažką keisti?“
Atsakiau jam: „Jei užtenka tų pinigų, nekeisk. Jei nori atitrūkti nuo šeimos ir daugiau uždirbti, tada keisk.“
Pilietis: „Turiu mažą vaiką, tai ir dvejonių daug. Galbūt dirbant šį (tolimųjų reisų vairuotojo) darbą, žmona galėtų visai nedirbti?“
„Pirma suskaičiuokite savo pagrindines, būtinas išlaidas: butas, mokesčiai, kreditai, gydimas, išlaidos vaikui, žmonai ir t.t. Po to nuspręskite, ar norite be kasdienių dalykų turėti ir malonumų (atostogos Turkijoje, Egipte ir t.t.)
Jei norite turėti daugiau pinigų nei duonai kasdienei, buto šildymui ir elektrai, reikia kažką aukoti. Dirbdamas tolimųjų reisų vairuotoju (kadencijomis) galėsi daugiau išlaidauti dėl šeimos gerovės, kartą per metus atostogauti Turkijoje, bet teks paaukoti namų jaukumą.
Kita vertus, grįžus iš kadencijos, dvi tris savaites nėra kada bartis, belieka tik meilė, bet svarbiausia, ar žmona sugebės viena patemti visą namų ūkį. Nes jai pačiai reikės ir elektros lemputę pakeisti, mašiną į servisą nuvaryti, tekantį čiaupą sutvarkyti ir t.t. Viskas priklauso nuo žmonos, nes jai teks didžiausia našta ir rūpestis.
Vairuotojas kadencijoje atidirba savo laiką, užtraukia rankinį ir verda makaronus, o žmonai visi kasdieniai namų rūpesčiai, vaikai ir t.t. Tegu tavo žmona pasiklausia tolimų reisų vairuotojų žmonų. Jos pasakys, kokia ta vairuotojo žmonos dalia, – atsakiau jam.
– Jei vairuotojas 6 savaites dirba, 2 ilsisi namie, tai jis per metus komandiruotėje būna apie 280 dienų, o namuose apie 84 dienas. Kai žinai, kiek moka už dieną, lengva suskaičiuoti pajamas ir sudėlioti išlaidas. Jei nuspręsi eiti dirbti vairuotoju, tiesiog drąsiai eik ir stenkis gerai dirbti. Pradžia visur bus sunki, o apie darbų niuansus... Patarti galima, kas geriau, kas blogiau, bet geriau kai pats viską išbandai, išmoksti ir nereikia nieko kaltinti.
Pilietis klausia, kodėl į tą avantiūra pasinėriau. Atsakiau jam, kad šiame darbe jau 40 metų. Ir tai ne avantiūra, tai darbas, kurį turi kažkas dirbti.
Nežinau, ką nuspręs Pilietis, bet jo nuoširdus „ačiū“ – tai dar viena nedidelė dovanėlė gimtadienio proga. Tokios smulkmenos mielesnės už brangiausias dovanas.
Na, o toliau prasidėjo tikras realus šventimas. Sulijau, prie Obernai miesto bačkos vyno „gavau“, šlapias grįžau į savo namus ant ratų, pakabinau džiūti šlapius rūbus ir geriu karštą arbatą su lietuvišku medumi.
Nuostabus, ramus gimtadienis, o didelis tortas bus grįžus. Nieko sudėtingo, nieko ypatingo švęsti gimtadienį namie, kurorte, prabangioje jachtoje, tačiau daugeliui iš mūsų tenka sutikti savo gimtadienius visai ne prabangioje ar jaukioje namų aplinkoje.
Sutiksite, kad nėra labai svarbus vaišių gausumas, skanumas, stalo puošnumas, nes juk paprastas, nesumeluotas nuoširdumas, paprastumas viską ir pagardina ir pagražina.
O kaip tu šventi savo gimtadienį, kai esi ten, kur niekas nepadengs stalo, neįteiks dovanų, nepaspaus rankos?
