Ilga istorija trumpai – su vyru ir vaikučiu gyvename užsienyje. Pas mus jau kurį laiką gyvena ir vyro tėvas. Jis atvyko čia užsidirbti, atsistoti ant kojų, susimokėti skolas. Vyro mama liko Lietuvoje.
Mano uošvis nėra labai savarankiškas žmogus. Jis nori, kad aplink jį šokinėtume, kaip tai darydavo jo žmona visą gyvenimą. Todėl grįžęs iš sunkaus darbo laukia, kada jam ant stalo bus patiektas maistas.
Kai pagaliau suprato, kad aš irgi turiu savo darbų, turiu rūpintis vaiku, pabandė pats gamintis maistą. Nusiperka kokių koldūnų, bando virti, nemoka, nesigauna jam, tada rėkia, pyksta, kodėl valgyt nieko nepadarau, kas aš per šeimininkė. Ypač pradeda burnoti, jei vakarais taurelę išlenkia. Tada net draugai užsieniečiai būna pakraupę, ne tik aš.
Na, kai gaminu valgyti sau, vaikui ir vyrui, tai mes labai nesureikšminame to maisto. Dieną visi valgome ne namuose. Vakare bandelę užkandam arba jogurto su kokiu bananu. Iš ryto užsiplikom košės ir viskas.
O mano uošvis, išlepintas anytos, pratęs, kad jo vakare laukia trijų patiekalų vakarienė su desertu ir dar taurele...
Savo brangiausiam pasakiau, kad aš tai neketinu gaminti pagal uošvio įnorius. Jei jis nori, savo tėvui gali naktį patiekalus ruošti. Aš neaukosiu savo laisvalaikio ir poilsio, nes ir pati pavargstu darbe, vakare reikia vaiku pasirūpinti, tikrai nenoriu dar šokinėti aplink „svečią“, kuris neaišku, kada išsikraustys.
Be to, kadangi jis nusiteikęs su mumis ilgai gyventi, tai turi ir dalintis visais buities darbais, o ne tikėtis, kad jam kambarį tvarkysim, drabužius skalbsim ir lankstysim, valgyt ruošim. Būti uošvio tarnaite aš tikrai nesiruošiu.
O ir šiaip, kai „svečias“ užsibūna nežinia, kiek laiko (kol užsidirbs ir ant kojų atsistos), reikėtų ir už komunalinius nors kiek primokėti, prisidėti prie buities darbų, maisto nupirkti bent jau minimaliai.
Bet vyras pyksta, kaip jis dabar prašys pinigų iš savo tėvo. Na, bet mums išlaikyti dar vieną suaugusį žmogų irgi kainuoja. O dar po jo reikalavimų gaminti maistą man apskritai užverda kraujas.
Gal tik Lietuvoje tai normalu yra, kai tėvai užlipa vaikams „ant sprando“, bet užsienyje tai nenormalu. Tėvai leidžia vaikams gyventi savo gyvenimus. Netgi padeda vaikams finansiškai, o ne atvirkščiai, siurbia iš jų pinigus ir energiją.
Na, bent jau tokio darbingo amžiaus žmonės, kaip uošvis, tai tikrai neišnaudoja vaikų ir nereikalauja, kad jie maistą gamintų. Sveikas, augalotas, energingas vyras. Ne mažas vaikas juk.
Na, o kai jau nebegali savimi pasirūpinti, keliauja į senelių namus. Ir visiems tai priimtina. Nenormalu, kai suaugę žmonės trukdo gyventi jaunoms šeimoms ir užmeta ant pečių savo gyvenimo naštą.
Ir piktus komentatorius noriu iškart perspėsi, kad lygiai taip pat galvočiau apie savo tėvą, jei jis apkrautų mus savo buvimu ir bėdomis. Bet mano tėvai protingi, nuovokūs žmonės ir to tikrai nedaro.
Ne vaikai turi spręsti suaugusiųjų problemas, o jie patys. Ar ne tiesą sakau? Kaip man visa tai išaiškinti uošviui, anytai ir pačiam vyrui?
