Norėčiau prisigerti spalvų ir kvapų tiek, kad kvėpuočiau vasara ir tada, kai jos liks tik prisiminimas. Ar įmanoma? Neįmanoma, sako mokslas, prikaupti vitaminų daugiau, nei tuo metu kūnui reikia.
Fizinis kūnas linkęs kaupti tik naštas; geresniu atveju tai antsvoris, blogesniu – nuoskaudos, kurioms įsitvirtinus nuosava siela, regis, atsiduria ne ryšio zonoje, tampa nepasiekiama net vidiniam balsui.
Bet šių mano dienų atmintis linkusi viską išbarstyti! Šiuo metu užmaršumo – lyg nuskausminamųjų – taip pat prisikvėpuočiau ir prisigerčiau.
Miestelyje praeivių veiduose matyti nuotykio ar vilties dvasia: kas nors gera, kas nors svarbaus netrukus įvyks. Turėtų įvykti, nutikti. Ar ir mano veide tokie ženklai? Vargu.
Tai didelių nuoskaudų išsiskyrus su sielos draugu ženklas, jis sunkus. Toks neužmatomai ilgas, lyg didžioji kinų siena. Tik dabar, iš šio savo buvimo taško matau, kaip ilgai nedrįsau garsiai pasakyti apie mažas nuoskaudas.
Ateinu į parką, kuriame tarp medžių nutiesta virvių ir tarzaniškų užduočių trasa. „Nuotykių parkas“... Nuotykių!
Iki šiol bijojau aukščio, o dabar jaučiu, kad sau ir dar kažkam, iki šiol nežinomam, nepažintam, galiu pasakyti, kad aš – nebe ta, kuri bijojo.
Klausiu instruktoriaus, kokiame aukštyje trasa. Penkių metrų, atsako. Palinki sėkmės.
Pirmieji žingsniai nuteikia gerai. Su kiekviena atkarpa vis daugiau laisvės ir džiugesio. Man taip lengva ir paprasta, ore siūbuojantys tilteliai ir švytuoklės – saldus iššūkis.
Kai įveikiu, kai mano triumfo kelias baigiasi, girdžiu: „Kaip voveraitė“. Ir tai sakoma ne kam kitam, o man.
Išlydėjau vasarą ir liūdesius, mano siela sveiksta. O telefone – žinutė iš pastebėjusiojo voverę: „Tu esi labai graži moteris. Ypatingai graži.
Aš norėjau šiandien tavęs paklausti, kaip tu jautiesi šiame pasaulyje būdama tokia ypatingai graži? Kiek atnešei džiaugsmo kitiems žmonėms savo ypatingu grožiu? Bėda tik ta, kad mes laike šiek tiek prasilenkėm. Man dėl to yra liūdna.“
Nežinau, ar sulaukčiau kitos žinutės, jei atsakyčiau. Neatsakyti? Ar nuvažiuoti į Nuotykių parką, kuriame esu drąsi? Ar?..
Šis rašinys dalyvauja konkurse „Nuotykis, kurio niekada nepamiršiu“!
Prisiminkite pačius karščiausius ir įsimintiniausius nuotykius, kurių niekada nepamiršite. Galbūt išgyvenote romantiškiausią nuotykį? O gal patyrėte pačias smagiausias atostogas? Įgyvendinote seną svajonę ir aplankėte svajonių šalį, įsigijote svajonių namą? Pasidalinkite savo nuotykiu su visais skaitytojais ir laimėkite prizą!
Skelbiame rašinių konkursą „Nuotykis, kurio niekada nepamiršiu“. Dalinkitės savo istorijomis, kurių laukiame paštu bendraukime@lrytas.lt.
Prizas už daugiausiai skaitytojų sulaukusią istoriją – 100 eurų „Esperanza Resort & SPA“ dovanų čekis.
Prabangus penkių žvaigždučių viešbutis įsikūręs unikalioje kvapą gniaužiančioje vietoje, ant Ungurio ežero kranto, už 13 km nuo Trakų centro. Vešlaus privataus miško apsuptoje teritorijoje. Pasidovanokite sau 5 žvaigždučių poilsį!
Konkurso laikas pratęsiamas. Jūsų rašinių lauksime iki spalio 10 d. Spalio 12 d. paskelbsime laimėtoją!
