„Šitą kelionę netgi sapnuodavau“, – prisipažino S. Dikčius, su „Bendraukime“ skaitytojais sutikęs pasidalinti patirtais įspūdžiais, kuriuos jis užrašė socialiniame tinkle.
Kelionėje vyras prisipažino siekęs išpešti maksimalų poilsį nuo kasdienybės bei įsitikinti, kad netaršus keliavimas gali dovanoti tiek laimės hormonų, kiek viskas įskaičiuota poilsis šiltuose kraštuose.
„Eiti į vietas, su kuriomis esi egzistenciškai susijęs. Svarbiausia mano metų kelionė truks viso labo tris dienas ir bus 90 kilometrų. Šiandien išėjau į savo tėčio Vlado tėviškę, kurioje nebuvau nuo paauglystės. Žemė seniai parduota, sodyba nugriauta, bet ketinęs ten apsigyventi žmogus naujo namo taip ir nepasistatė.
Vieną žiemą kažkas nukirpo visus elektros laidus, vedančius iki Vairopos kaimo Ukmergės rajone, tai, matyt, atgrasė nuo noro įsikurti tokioje nuošalioje vietovėje. Vieta tikrai vidury niekur. Kai važiuodavome rudenį, reikėdavo palikti mašiną ir klampoti pusantro kilometro iki bobutės namų, nes lauko keliukas būdavo nepravažiuojama purvynė.
Planavau šitą kelionę porą metų, bet vis neištrūkdavau. Dabar pagaliau išėjau. Noriu pažiūrėti, kaip ten viskas atrodo ir pernakvoti toje vietoje. Realiai šiuo metu ne braižau genealoginį medį, bet jį einu.
Gal ir keistas šitas būdas, tik noras savo kojomis patirti, kiek vadinamosios erdvės skiria mano miestą Vilnių nuo mano vyriškos giminės pusės šaknų tapo visiškai nesutramdomas. Šitą kelionę netgi sapnuodavau. Dabar esu 31 kilometre ir ilsiuosi prie šieno ritinio. Dar daug kelio ir tai labai džiugina. Metų kelionė neturi būti labai trumpa, bet ir labai toli trenktis nebūtina. Opa, opa, į Vairopą“, – kelionės pradžioje apie savo įspūdžius rašė S. Dikčius.
„Trečią ėjimo dieną ateina tikrasis Natural High. Man, kaip hedonistui, jis pats vertingiausias. Užsidirbtas, stabilus, atėjęs iš kūno natūraliai, Ilgai išliekantis. Trečią kelionės dieną kūnas, iki tol nesupratęs, kas čia vyksta, susitaiko: „Ai, tai dabar taip bus, nu laikyk arklius, senelimbo!“ Ir paleidžia ganytis visus geruosius hormonus, o fiziniams sopuliams paspaudžia MUTE.
Pirmą ėjimo dieną esu pailsėjęs. Iš patirties naujumo kyla lengva euforija. Judu greitai. Antrą dieną pareina nuovargis. Raumenys įsitempia, tempas krenta, nuotaika svyruoja. Antra diena yra abejonių liūnas. Kokį velnią čia veikiu? Atostogos, o aš jas naudoju tam, kad pavargčiau. Verčiau Nidoje ant smėliuko vartyčiausi. Geriau būčiau užsienyje, kur nėra tų sumautų uodų ir sparvų.
Jolita (žmona, – „Bendraukime“ past.) šiuo metu Venecijoje. Galėjau skristi su ja į bienalę. Vaikščiočiau dabar siauromis gatvelėmis, plaukčiau vandens autobusu, žiūrėčiau į turistus gondolose, patirčiau meną ir nieko man neskaudėtų. Tik Venecijoje buvau pernai, o Vairopoje nebuvau gal 25 metus ir pėsčiomis šiomis vietomis einu pirmą kartą.
Naujumo prasme kelionė į Vairopos kaimą laimi. Meno nebus, bet yra kitos patirtys. Kanalauose nepasimaudysi, o čia pakeliui yra ežerai ir upės. Kuo šaltesnis upelis, tuo geriau gydo. Vakar, antrą ėjimo dieną, buvo tikrai nelengva ir pasakoti apie kelionę visai nenorėjau, nors žadėjau postinti kiekvieną pakelės baravyką. Šiandien viskas kitaip.
Tie dešimtys sugėlimų nebesvarbūs, kažką maudžia, bet po minutės jau nebegalvoju apie tai. Trečia diena mano hedonistinėse kelionėse pėsčiomis pati maloniausia. Vairopa jau tik už kelių kalniukų, o kol kas mėgaujuosi medžio pavėsiu kažkur 81-ame kilometre. Toks bekraštės Hedonijos jūros bangavimas, bet iki jo reikia ateiti. Keltas nekelia“, – įveikęs didžiąją kelionės dalį išgyvenimais ir patyrimais dalinosi S. Dikčius.
„Teoriškai realu, kad kai rašau šitą tekstą, už ąžuolo, į kurį esu atsirėmęs, stovi žudikas. Arba šmėkla, jei tikite, kad pelėdos nėra tai, kuo jos dedasi. Bene dažniausiai užduodamas klausimas: ar nebijau vienas nakvoti miške? Dabar nebebijau, bet ne visada taip buvo.
Vienuolikos metų dalinausi kambariu su seserimi ir skaitydavau knygą, kol ji ateis į kambarį. Po lova gali būti KAŽKAS, šešėliuose ir traškesiuose tikrai yra KAŽKAS svetimo. Kraupo būti tamsoje tada negalėjau ištverti.
Vėliau miegoti vienas kambaryje jau nebebijojau, bet stiprus nejaukumas nepažintose vietose naktį išliko. Gėdinausi jo, norėjau įveikti ir išveikiau tik būdamas suaugęs. Reikėjo eiti ten, kur baisiausia. Į mišką naktį. Koks ten miegas, turėjau tiesiog išbūti. Po to bijoti tapo banalu.
Žmonės dar klausia, ar turiu peilį? Turiu, bet jis skirtas maistui ruošti, nežinau, ar mokėčiau juo apsiginti. Palapinėje miegantis žmogus yra lengviausias grobis serijiniam skerdikui, bet patekti į jo mėsmalę tikimybė daug menkesnė nei žūti autoįvykyje.
Miškas naktį daugeliui baisus ne dėl žudikų ar laukinių guvūnų. Diatlovo perėjos siužetas, Bleiro ragana ar per palapinės sieną lendanti kruvina ranka yra daug sunkiau įveikiamos baimės.
„I see dead people“, – sakė berniukas iš filmo ir įvardino kada mirusieji yra šalia: kuomet šiurpsta oda. Nuo minties apie tai oda tikrai šiurpsta, ypač, kai esi laukymėje apsuptoje miško.
Bet šiaip visai jauku čia sėdėti, net su mirusiais pašonėje. Šviečia pilnatis, nuo ąžuolo nuolat krenta gilės, iš miško sklinda šnaresiai, o prieš kurį laiką girdėjau ūbaujant. Tokia gūduma. Gal tik porą sykių pelėdą gamtoje esu girdėjęs. Dabar, kai tokie madingi iššūkiai, turiu jums vieną tokį rimtesnį, vaikinai ir merginos. Prisijunkite prie #nightforest challenge. Pelėdos yra tik pelėdos“, – savo išskirtinės kelionės akimirkomis dalinosi vyras.
„Kai buvau visai mažas, niekaip nesuprasdavau, kodėl tiek daug kalbama apie mano kaimą. Visur girdėdavau minit jo pavadinimą. Jis sukosi per televizorių, radiją, suaugusių pokalbiuose. Čia buvo įsimetusi kažkokia paslaptis, bet labai nesistebėjau, nes ir pats kaimas buvo paslaptingas. Už plataus lauko šalia miško dvi senoviškos gryčios, apsuptos medžių juosta. Pievos vidury didžiulis ąžuolas.
Viename name gyveno mano bobutė Uršulė. Kitame sena moteriškė, vardu Levutė, aštriai atsikišusiu priekiniu dantimi ir jos girtuoklis sūnus Kęstas. Levutės kiek prisibijojau, bet labiau dėl to danties, šiaip ji buvo visai draugiška.
Kęsto bijojau stipriau. Trumpai kirptas, paakiai amžinai pajuodę, reputacija prastoka. Vos jį pamatęs bėgdavau slėptis pas savo gerąją bobutę. Paslaptis atsiskleidė išmokus skaityti. Mano kaimas vadinosi Vairopa, o kalbama gi buvo apie Europą. Kai šitas lingvistinis nesusipratimas išsirišo, viskas stojo į savo vietas.
Europa sau, Vairopa mano bobutei ir kūlversčiams ant šieno klojime. Dabar iš Vairopos likusi tiktai vieta ir aš ten nuėjau pėsčiomis iš Vilniaus. Trys dienos kelio, kad patirčiau erdvę, na, ir kad keliavimas pėsčiomis nebūtų tik eilinis žygis.
Paprastai tokiose kelionėse svarbiausia pats ėjimas, o atėjimas kažkur nebėra toks džiaugsmingas, jis reiškia kelių lankstymo pabaigą. Šį kartą viskas apsivertė. Atėjus į Vairopą mane ištiko Reward prediction error, kaip tą neplanuotą dopaminų pliūpsnį vadina neurobiologai. Kuomet numatyta patirtis būna geresnė nei tikėtasi, smegenys užverda nuo laimės hormonų.
Nuo pradžių žinojau, kad bus įdomu atsidurti savo kaime, bet vietoje smalsumo patenkinimo patyriau kažkokią katarsio formą. Susidėjo viskas. Trys dienos vienatvės, fizinis nuovargis ir suvokimas šitą vietą esant ne iš sapnų, kad realiai esu joje buvęs daugybę kartų ir su ja susijęs.
Ankstyvos vaikystės prisiminimų griūtis krito kaip snygis. Bobutės skilandis, miegas ant pečiaus ir miegas ant šieno, Levutės dantis, žviegianti skerdžiama kiaulė ir jos svilinimas jau papjovus, kaip gavau paklūpėti už tai, kad primėčiau į šulinį kuokštus žolių, kaip sėdžiu užsodintas ant arklio, ariančio bulvių lysvę, Kęsto paakiai, blemba, ir dar pusnys to, ko visai nebeprisiminiau buvus.
Atrodė, kad gyvenimas tapo ilgesnis, nes jo ilgis matuojamas ne metais. Kuo daugiau skirtingų prisiminimų turime, tuo platesnis vidinis laikas. Pasistačiau palapinę po ąžuolu. Saulė nusileido, miškas ūbavo šimtais garsų, bet atsirėmęs į medį jaučiausi jaukumo židinyje.
Juokinga, kaip tiesmukai signalizuoja pasąmonė. Galvoje iš nieko atsirado muzika iš vaikystės. Vakare tai buvo „depešų“ „Here is The House“. Ryte – „Žalios žolyno akys“ iš Audriaus Banio ir Romo Lileikio „Kiaulės sakmės“.
Dar – ryte atvažiavo tėtis. Iš Vairopos ketinau nueiti 20 kilometrų iki Ukmergės ir į Vilnių grįžti autobusu, čia gi maksimaliai draugiška klimatui kelionė! Bet tėtis pasisiūlė mane parvežti, tai labai nesipriešinau.
Manau, jam irgi buvo faina atvažiuoti ir susitikti čia, Vairopoje, jei jau jo sūnus toks keistuolis ir linksminasi šitaip keliaudamas. Tėtis pripasakojo daugybę istorijų ir parodė, kur skaniausi obuoliai, jei rudenį vėl sugalvočiau ateiti.
Galų gale, prisiskynė šitų žiedų, su kuriais yra nuotraukoje. Sako: „Čia dar mūsų sodinta, bet dabar daugiau priaugę. Beveik trisdešimt metų niekas nebegyvena, o gėlės vis dar žydi.“
Pjaudamas tėčio atvežtą dešrą riebiai persirėžiau pirštą. Tėtis sakė dėti kraujažolių, tada apibintavo nykštį ir nuvežė mane į Ukmergę, o pats išvažiavo savo reikalais. Grįžau į Vilnių autobusu, kuriame per valandą ir penkias minutes ir už nugaros ištirpo trijų dienų žingsniai.
Tokia kelionės į Vairopą pabaiga. Kai prieš kelias dienas rašiau, kad čia bus metų kelionė, tai, žinoma, ironizavau, bet dabar visa ironija išgaravo. Sakau, reikia eiti į vietas, su kuriomis esi egzistenciškai susijęs“, – jautriais asmeniniais išgyvenimais apie patirtą kelionę į vaikystės kaimą, o kartu ir į savo vaikystę, dalinosi vyras.
„Mano ekspedicija į Vairopos kaimą Ukmergės rajone truko viso labo tris paras. Emociniu patirties krūviu ji gula šalia prieš šešerius metus nukeliauto Camino de Santiago. Daugiau neišeina su niekuo lyginti.
Tada, per kiek daugiau nei mėnesį, nuėjau 900 km. Dabar buvo dešimt kartų trumpiau, bet panašiai stipru. Žygiai Lietuvoje ir užsienyje su draugais, haikinimas kalnuose, pasiskraidymai į Europos miestus, kelionė į Jungines Amerikos Valstijas – visi jie smagūs, bet nelygiaverčiai šitai trumpai kelionei.
Ar taip gali būti? Ar ėjimas su kuprine banaliais žvyrkeliais už Vilniaus gali prilygti dviejų mėnesių judėjimui kinkiniu į Šiaurės ašigalį? Nežinau, ar prilygsta, niekada to nedariau ir garantuotai nedarysiu. Radau paprastesnį būdą, kaip berniukiškai nusirauti.
Filosofas Dale Jamieson prieš trisdešimt metų sakė, kad norėdama įveikti klimato kaitą žmonija turės sukurti naują vertybių sistemą, vystyti 21-ojo amžiaus vertybes. Svarbiausios jų, pasak mąstytojo, yra saikas, paprastumas ir drąsa.
Šitaip keliaudamas aš jas savyje ir ugdau, bet aplinkui į madą jos neina ir neis. Mus vairuoja statuso troškimas, o koks ten statusas iš saiko ir paprastumo. Paprastumas ir statusas yra antonimai. Drąsa čia prie to, kad saikui ir paprastumui jos reikia kur kas daugiau, nei ne-saikui ir ne-paprastumui.
Bent kuriam laikui eliminuoti statusą visuomenėje ir tapti autentišku keliautoju kainuoja tikrai nemažai drąsos ir žmonės tą drąsa kažkaip atpažįsta. Kaip visada tokiose kelionės užeidavau į sodybas. Įpilti geriamo vandens niekas neatsisakė, o prie jo siūlė alaus, obuolių, kaitė kavą, arbatą, vienoje sodyboje Stavarygaloje vaišino vakariene.
Nelabai jaukiai jaučiausi tuo gerumu naudodamasis. Vandens irgi užeidavau tik ten, kur ilgesnes atkarpas nebuvo kaimo parduotuvių. Šiaip ar taip, ką tik nuskintų pomidorų ir agurkų paskui jau turėjau primygtinai atsisakyti. Tiek nesuvalgyčiau, o nešti papildomo svorio nesinorėjo. Ačiū visiems, kas palaikėt!
Planuodamas kelionę išsikėliau tokius tikslus: atrasti, kad keliavimas su nuliniu anglies pėdsaku transportui gali dovanoti ne mažiau laimės hormonų, nei viskas įskaičiuota šiltuose kraštuose.
Per kiek įmanoma trumpesnį laiką patirti erdvės ir laiko pokytį. Išplėsti juos.
Gilinti būdą, kaip tvariai išpešti maksimalų poilsį galvai nuo kompiuterio, ištisinio veiklų struktūravimo ir šokinėjimo tarp jų.
Rašau sau 10, nes viskas su kaupu pavyko. Toks mano keliavimo būdas. Daugeliui jis, aišku, netinka, bet dar kartą sau parodžiau, kad patirties intensyvumas nepriklauso nuo išleistų pinigų kiekio ir nusitransportuoto atstumo. Neskaitant visos įrangos, kuri reikalinga keliauti pėsčiomis, kelionės biudžetas buvo apie 70 Eur.
Per tris dienas nuėjau 91 km. Krūvis optimalus mano fiziniam pasirengimui. Grįžęs iš kelionės planavau daug bendrauti, gal dar prie jūros nuvažiuoti, bet atėjimo į Vairopą poveikis buvo man pačiam netikėtas.
Staigus kritimas į miestą užgriuvo taip, lyg būčiau jame nebuvęs tris savaites, o ne tris paras. Tvarkiau kelionės daiktus, tvarkiau namus, kažką rašiau, bet eiti ir patirti dar likusių atostogų su visais jų teikiamais malonumais nebenorėjau.
Jaučiausi pilnas ir tos įprastos miesto patirtys nebegalėjo man nieko duoti. Kitą dieną po grįžimo paskambino mama ir pasakė, kad eidamas 93-iuosius mirė jos brolis Vacys. Dėdė visą gyvenimas tapė Lietuvos kraštovaizdžius, kuriuos be gamtos dar jungė vienas elementas. Kelias. Toks žvyrkelis, kokiais keliavau tris dienas.
Tą vakarą išėjau paklaidžioti po senamiestį. Spontaniškai užėjau į vieną Vilniaus gatvės barų, šiaip niekada į juos neinu. Paėmiau džino su toniku ir penkiolika minučių stebėjau sausakimšą patalpą, pripildytą šokančios masės. „She's got it / Yeah, baby, she's got it / Well, I'm your Venus / I'm your fire, at your desire“ – griaudėjo. Mėgstu radikaliai skirtingas patirtis, bet būdamas ten labai greitai pajutau, kad šitas ne-saikas ir ne-paprastumas manęs jau niekuo negali papildyti“, – apie atėjusius pokyčius įveikus kelionę rašė meteorologas S. Dikčius
