Net ir derliaus laukimas – su nekantrumu ir džiugesiu, bet ir supratimu: artinasi rudenėlis... Tokiu metu instinktyviai gaiviname šviesiausius prisiminimus, žarstome atminties laužo žarijas, kad dar nors trumpam užlaikytume vasaros šilumą širdyje...
Man artėjantis ruduo, o su juo ir Rugsėjo 1-oji, primena jaunas dieneles, mūsų šaunią B klasę ir nuostabiausią Auklėtoją Ritą.
Po vidurinės baigimo – jūra vandens Nevėžiu nutekėjo. Ir draugų, ir pedagogų sutikta dešimtimis, bet šilčiausi prisiminimai – iš vidurinės laikų...
Tad šiandieną, lietingą rugpjūčio pavakarį, skambinu Auklėtojai, jau keletą dešimtmečių grįžusiai iš Lietuvos į tėviškę, vidurio Latvijos miestelį Maduonos rajone.
„Labas, Auklėtoja, čia jūsų mokiniai Jums ramybės neduoda!“, – sakau.
Kokia laimė vėl girdėti balsą ir žodžius, kuriuos dediesi į atmintį, lyg rinktum gintarus pajūryje.
Ir smagu, kad džiugesys justi ir pašnekovės balse: „O, Algiuk, kaip miela tave girdėti!“
Kalbamės taip, lyg nebūtų atstumų nei laike, nei erdvėje. Tarytum kažko tik vakar vienas kitam būtume nespėję pasakyti... Dalijatės su mumis viskuo taip, kaip tai darėte mokykloje, susitikimuose po jos baigimo, ir šiandieną...
Begalinis nuoširdumas, rūpestis kiekvienu iš mūsų, nedėliojimas štampų, to visko neišmoksi ir nesuvaidinsi, tas Jumyse nuo prigimties, nuo paties Dievo...
Užtat ir klasės draugams, kad ir atsitiktinai kažkur vienas kitą susitikus, pirmas klausimas apie Jus: „Kas kalbėjot su Auklėtoja, kaip ji laikosi?“
Niekada nepamiršiu, kuomet jau po mokyklos baigimo keletą kartų lankėme Jus Latvijoje per Jonines, kaip šokome aplink laužą ir traukėme dainas lietuvių ir latvių kalbomis bei šventėme vasaros lygiadienį įspūdingų ąžuolų paunksmėje.
Nebijojot nei rūpesčių, kuriuos visada juk kelia svečių priėmimai, nes visą laiką buvote savimi: na kas tie rūpesčiai palyginus su džiaugsmu ir noru pasimatyti. Tik labai gailėjote, kad kažkuris mūsų žuvelę prūde sužvejojo „dėl sportinio“ intereso, miesčionims juk pramoga, o Jums ir ašara lyg pupa nuriedėjo...
Štai tokia Jūs, miela Rita, buvote, esate ir liksite mums, mūsų Auklėtoja! Ir ačiū Jums didžiausias už viską, ką mums davėte ir vis dar tebedalijate!
Vokiečių kalbos mokytoja Rita Dailydėnienė (Zaksa) eilę metų nuo mokyklos atidarymo dienos, 1973 m. rugsėjo, dirbo Panevėžio Beržų progimnazijoje (tuometėje 10 vidurinėje mokykloje), jos iniciatyva 1976 m. buvo įkurtas interklubas „Linas“, kuris palaikė draugiškus ryšius su Latvijos moksleiviais.
Grįžusi į Latviją, iki pensijos ir toliau dirbo pagal specialybę, aktyviai dalyvauja Maduonos rajono visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje.
1979 m. laidos „B“ klasės vardu – Algimantas Steponavičius.
