Buvusi Platelių gimnazijos pirmūnė duris po brandos egzaminų sesijos užvėrė metais anksčiau nei turėjo. Paskatinta mamos gimnazistė įveikė dviejų klasių kursus, todėl po dešimtos klasės į mokyklinį suolą sėdo jau kaip abiturientė. Pirmūnė sėkmingai baigė mokyklą ir sėkmingai įstojo į Vilniaus universitetą pasirinkusi Artimųjų Rytų ir arabų kalbos studijas. Sėkmingai pabaigusi pirmuosius metus, ji per vasaros atostogas sugalvojo padirbėti Egipte!
Apie savo neeilinį nuotykį vykti dirbti į Egiptą su „Bendraukime“ skaitytojais pasidalinusi Viktorija nori įkvėpti ir kitus. „Būdama aštuoniolikos, augusi mažame miestelyje, galėjau leistis į tokią avantiūrą. Galbūt tai bus įkvėpimas ir kitiems“, – sako drąsi mergina.
Nuo keturiolikos metų Viktorija domėjosi Artimųjų Rytų kultūra (ypač muzika ir filmais), islamo principais, Šariatu. Todėl kai Vilniaus universiteto internetiniame puslapyje rado Artimųjų Rytų ir arabų kalbos studijas suprato, kad ši sritis kaip tik jai.
„Man buvo įdomu sužinoti ir suprasti, kaip Artimųjų Rytų šalyse verda gyvenimas. Tiesa, dar dvyliktoje klasėje galvoje sukosi ir kiti aplinkiniams įprastesni ir labiau suprantami studijų pasirinkimai – turizmo, filosofijos, politikos, istorijos ar net žurnalistikos studijų programos.
Tačiau turbūt tik dabar, kai jau pradėjau studijuoti, supratau, kad į mano pasirinktas studijas telpa visos svarstytos sritys ir dar daugiau. Į studijas ėjau tvirtai žinodama, kad noriu studijuoti arabų kalbą. Šiam pasirinkimui įtaką padarė ne tik faktas, jog arabų kalba yra oficialiai naudojama 26 valstybėse, tačiau ir jos archajiškumas, neįprastas raidynas, rašymas iš dešinės į kairę. Mėgaujuosi, kai studijų metu sužinau kažką naujo, kai galiu laužyti stereotipus ne tik savo, bet ir aplinkinių galvose, turėdama svarių argumentų.
Tiesa, turbūt pasirinkimui įtaką padarė ir kelionės į Rytų šalis. Šis kartas Egipte man buvo šeštas, tačiau prieš tai vykusios kelionės būdavo poilsinės, su tėvais. Tokių kelionių metu tavimi nuo pirmos iki paskutinės minutės rūpinasi agentūra, viskas yra suplanuota, negali pajausti tikrojo Egipto, keliauji šiltnamio sąlygomis. Taip pat prie aplankytų Rytų valstybių priskirčiau Turkiją ir Izraelį, tačiau dabar dar aiškiau matau, kad vien turistinių vietų lankymas neleidžia pažinti tikro šalies gyvenimo, tad tikiuosi ateityje turėti galimybę geriau pažinti šias šalis.
Rudens semestrą turėčiau pradėti Jordanijos Yarmouk universitete, į kurį vyksiu pagal „Erasmus“ mainų programą, tad tai bus dar viena nauja šalis, su kuria teks susipažinti iš arčiau, nes studijos truks penkis mėnesius. Tikiu, kad Egipte išmoktos pamokos turėtų padėti lengviau suprasti jordaniečių mentalitetą.
Darbo Egipte istorija nuo pirmų minučių prasidėjo su nuotykiais. Dar sausio mėnesį gimė idėja, jog vasaros atostogų metu norėčiau dirbti darbą, kuris leistų nepamiršti patinkančių studijų ir kuris prisidėtų prie arabų kalbos praktikavimo.
Galvojau ir apie savanorystę, nes pirmenybę teikiau kaupiamai patirčiai, ne pinigams. Turbūt Lietuvoje rasti tokį darbą po pirmo kurso būtų didelis iššūkis, tad pradėjau galvoti apie užsienį. Labai mėgstu keliauti, kiekvienas atostogas stengiuosi užpildyti ES finansuojamais Erasmus+ jaunimo mainais, tad kelionė vienai neatrodė bauginanti.
Juo labiau, kad idėja dirbti Artimųjų Rytų šalyje nelabai tikėjau ir pati. Praėjus dar vienam mėnesiui nusprendžiau rimčiau pradėti galvoti apie laukiančią vasarą, nes labai mėgstu planuoti. Neįsivaizdavau, kur ieškoti darbo skelbimų Egipte, tad pradėjau nuo „Google“ paieškos. Pasirinkau Egiptą, nes naiviai tikėjau, kad ši šalis man bent truputį pažįstama. Išnaršiau visus skelbimų puslapius, verčiausi skelbimus iš arabų ir vokiečių kalbų, tačiau neradau nei vieno tinkamo pasiūlymo.
Mane domino animatorės darbas, nes jaučiau, kad tai saugiausias variantas – savo akimis mačiau, kaip merginos iš Europos dirba šį darbą. Po kelių dienų intensyvaus mąstymo atėjo mintis, jog darbo skelbimų galėčiau paieškoti „Facebook“ puslapyje. Žinojau, kaip tai nepatikima ir nerimta, tačiau tuo metu tiesiog buvo smalsu, dariau tai be jokių ketinimų.
Netikėtai radau labai aktyvią grupę „Animation Job in Egypt“, kurioje kasdien pasirodydavo po penkis naujus darbo skelbimus. Keletą savaičių stebėdavau tuos skelbimus ir juokdavausi iš užrašų „soft work, highest salary, accommodation in guests rooms, three meals in main restaurant“ („lengvas darbas, didžiausias atlyginimas, apgyvendinimas, maitinimas“). Žinojau, kad tai tik nesėkmingi marketingo triukai.
Vasario pabaigoje susigundžiau ir aš paskelbti įrašą grupėje. Rašiau, jog ieškau animatorės darbo vasarai, neturiu jokios patirties, dirbsiu tik trumpą laikotarpį, atvykti galiu tik po egzaminų. Turbūt nelabai nustebau, kad praėjus valandai sulaukiau apie 20 kvietimų draugauti ir 15 asmeninių žinučių iš įvairių Muhammadų, Ahmadų ir Mustafų, siūlančių darbą ir tas pačias sąlygas kaip įrašuose.
Buvo keista, kad žmogui be patirties suteikiamas toks dėmesys. Taip pat buvo keista, kad vienas dažniausių klausimų buvo apie tai, ar aš jau Egipte, ar galiu pradėti dirbti nuo rytojaus, nors tai buvo žiemos pabaiga, o įraše aiškiai nurodžiau, kad dirbti galiu tik vasarą, tačiau vėliau supratau, kad šiame darbe planuoti kažką keturis mėnesius į priekį nėra normalu ar įprasta egiptiečiams.
Pirmas mano klausimas darbdaviams buvo apie suteikiamas garantijas, kad nuvykusi į Egiptą aš tikrai gaučiau darbą. Dabar tai atrodo pakankamai kvaila, nes tai buvo vienintelis dalykas, su kuriuo niekada nekilo problemų. Visi kalbėjo apie sutartį, kurią pasirašys abi šalys. Galiausiai po ilgų svarstymų ir dvejonių nusprendžiau pasirinkti vieną kompaniją, kuri man atrodė patikimiausia ir kurios sąlygos atrodė logiškiausios.
Su manimi visada bendravo mergina, tad tai taip pat leido jautis užtikrinčiau. Ji atsiuntė sąrašą viešbučių, kuriuose galiu dirbti, išsirinkau „Albatros Palace Resort“ viešbutį, kuriame esu buvusi su šeima ir kuris be galo patiko. Vėlgi jaučiau, jog tai būtų saugiausias variantas.
Bendravau su kompanija visus keturis mėnesius, pati iki paskutinės minutės nebuvau tikra, ar nebijau, įkalbinėjau kursiokus ir draugus keliauti kartu į šią gyvenimo avantiūrą. Bet laikas bėgo ir artėjo vasara, geresnio plano jai nebesugalvojau, tad nusprendžiau pasirašyti kontraktą.
Kai gavau sutarties kopiją, teko dar savaitę pagalvoti, ar tikrai noriu ją pasirašyti. Sąlygos buvo sunkiai suprantamos man, kaip europietei: „svečias visada teisus“, „negalima su svečiu kalbėti apie politiką, karą, LGBT“, „tau gali tekti dirbti kitame tos pačios grandinės viešbutyje“, „tau gali liepti dirbti ilgiau, tačiau ne ilgiau nei numatyta civiliniame Egipto kodekse“, „negalima su svečiu kalbėti dėvint akinius“ ir panašiai.
Tada pradėjau galvoti, kad kažkas su mano kompanija yra negerai ir nusprendžiau paieškoti kitų įmonių kontraktų. Apsimesdama, kad ieškau darbo, gavau dar penkis skirtingus kontraktus. Jie buvo identiški, vietomis dar griežtesni. Supratau, kad čia Egiptas ir nieko kito tikėtis negalėjau. Buvau pasiryžusi pasirašyti kontraktą, galvojau, kad kaip ir įprasta šiais laikais, jį pasirašysime nuotoliniu būdu.
Tačiau jie nesutiko. Bandė įtikinti, jog sutartį pasirašysime Hurgados oro uoste. Tuo metu tuo tikėjau, mintyse sukosi mintis, jog jiems tikrai reikia europiečių, kurie dirbtų už tokį atlyginimą (400 dolerių per mėnesį) ir niekas nebūtų gaišęs laiko su manimi bendraujant keturis mėnesius, jei galiausiai neduotų darbo. Tiesa, tai buvo rizika, bet nejaučiau spaudimo iš kompanijos pirkti bilietą ar atvažiuoti kuo skubiau, tad savo skrydį užsisakiau likus trims dienoms iki jo, kai sulaukiau geriausios kainos ir kai buvau garantuota, jog spėsiu pabaigti egzaminus ir galėsiu ramiai išskristi.
Prieš išskrendant nusprendžiau patikrinti visas detales dar kartą, kad nekiltų jokių nesklandumų, ypač dėl manęs laukiančios sutarties, nes bendru sutarimu norėjau pakoreguoti kelias sąlygas. Paprastai paklausiau, ar aš tikrai dirbsiu viešbutyje, kuriame planavau. Gavau atsakymą, jog ne. Man pateikė du kitus viešbučių pavadinimus, apie kuriuos nebuvau girdėjusi – „Steigenberger Aqua Magic“ ir „Pyramisa“. Paieškojau apie juos informacijos internete, viešbučiai geri, kito pasirinkimo neturiu. Vėliau man patvirtino, kad garantuotai dirbsiu „Steigenberger“ linijos viešbutyje.
Atėjo skrydžio diena, gegužės 31-oji. Pirkau paskutinį tiesioginį skrydį iš Vilniaus, tai buvo mano pirmoji kelionė be atgalinio bilieto, vadinau šį savo sprendimą „kelione į nežinią“. Skrydis buvo dieninis, 20 valandą jau buvau Hurgadoje, chaosas pasitiko mane nuo pirmųjų akimirkų, kai teko pačiai ieškoti, kur nusipirkti vizą, iš kur gauti visų pildomas rožines korteles ir panašiai, tačiau šios smulkmenos greitai išsisprendė. Sulaukusi bagažo susisiekiau su savo kompanija, klausiau, kur jie su pažadėta sutartimi, man pasakė, kad manęs jau laukia taksi stovėjimo aikštelės pradžioje.
Išskubėjau patikrinti, tačiau mane pasitiko tik karštis, gaivus vėjas ir aplink šurmuliuojantys taksi vairuotojai, kurie siūlo savo paslaugas. Aišku, aikštelėje nieko nebuvo ir niekas manęs nelaukė. Išėjusi iš oro uosto nebegalėjau prisijungti prie interneto. Teko internetą nusipirkti iš lietuviškos kortelės ir susisiekti su kompanija. Džiaugiausi, kad jie atrašydavo, kad paslaptingai nedingo. Jie vis siuntė mane patikrinti taksi į kitą vietą.
Išties nebuvau pasiruošusi tokiam chaosui. Kadangi man buvo pasakyta „laukti taksi“, visi aplinkiniai vairuotojai, siūlantys nuvežti, atrodė laukiantys kaip tik manęs ir pasiųsti mano kompanijos, tačiau kai pradėdavau jiems aiškinti savo situaciją, jie tik atsakydavo: „Taip, taip, trisdešimt eurų ir nuvešiu iki Steigenberger viešbučio“.
Laukiau, vis neatstojau nuo savo kompanijos. Po pusvalandžio laukimo, kuris atrodė lygus parai vien dėl tų varstančių vietinių žvilgsnių, sulaukiau taksi, kurio vairuotojas šaukė mano vardą ir davė pasikalbėti su „viršininku“, kurio daugiau niekada negirdėjau ir nemačiau.
Man reikėjo dviejų dienų, kad suprasčiau egiptietišką anglų kalbą, tad pokalbis buvo nevykęs, supratau tik tiek, kad mane nuveš į centrą nusipirkti egiptietiškos SIM kortelės (kurią kompanija žadėjo parūpinti dar pačiame oro uoste kartu su kontraktu). Vairuotojas paliko mane centre, jis sunkiai kalbėjo angliškai.
Supratau, kad man reikia išsikeisti pinigų ir tik tada pirkti kortelę. Buvo sunku surasti, kur eiti, tačiau man pavyko, grįžau atgal į taksi, turėjome važiuoti į viešbutį. Aišku, linksmumai nesibaigia čia. Kiek tik buvau Egipte, visada į viešbučius važiuodavome asfaltuotu keliu. Šįsyk mane vežė dykuma ir žvyruotu taku, kuris išties kėlė nepasitikėjimą, ir vienintelis dalykas, kuris tąsyk mane guodė, buvo arabų kalbos žinios. Iš visko, ką vairuotojas kalbėjo telefonu, supratau, jog važiuojame iš oro uosto, jog buvome Hurgados centre, jog dabar važiuojame į viešbutį. Man to užteko.
Po ilgos kelionės (mano viešbutis buvo 40 min kelio nuo oro uosto, 45 min kelio nuo Hurgados centro) pasiekėme viešbutį. Tiesa, išlipus iš taksi automobilio kelias sekundes užgniaužė kvapą. Virš paradinių viešbučio durų kabėjo ryškus užrašas „Cleopatra luxury resort“ ir man kilo tik vienas klausimas: „Kodėl aš čia?“.
Mane pasitiko Fabio – animatorių komandos šefas, kuris atrodė draugiškas, tiesa, po tokios kelionės mano vienintelis tikslas buvo lova, tačiau teko dar pasivaikščioti, pažiūrėti vakaro pasirodymą. Nenorėjau skirtis su savo bagažu, nes niekuo nepasitikėjau. Negavau atsakymo nei į vieną užduotą klausimą.
Taip baigėsi mano pirmoji diena, nuo birželio pirmosios pradėjau dirbti. Nuo tos dienos nutrūko ir mano ryšiai su kompanija, nes jie niekad ir neatvažiavo pasirašyti sutarties, nebeatrašė į žinutes, neatsakė, kodėl atvežė dirbti į kitą viešbutį, tačiau likimas man buvo palankus ir labai džiaugiausi gavusi progą dirbti būtent šiame viešbutyje su tokiais kolegomis, nes darbo metu niekada nejaučiau streso ar spaudimo.
Tiesa, šiame darbe buvau vienintelė naujokė, tad niekas man nieko neaiškino, viską išmoksti stovėdamas už nugaros ir stebėdamas. Nuo pat pradžių žinojau, kad noriu būti sporto animatore, tad džiaugiausi, kad viso laikotarpio Egipte metu man pavyko ja būti.
Pirmą darbo dieną stebėjau kaip atliekama rytinė mankšta, oro joga, kitą dieną ją atlikti turėjau pati. Tai buvo iššūkis, sudėtinga kalbinti svečius, suprasti darbo grafiką, bet per pirmas savaites pripratau, visiškai išėjau iš savo komforto zonos ir darbe jaučiausi labai gerai, jis man atrodė be galo lengvas iki pat paskutinės dienos. Dirbau po devynias valandas per parą, šešias dienas per savaitę, tačiau kiekvieną minutę viskas galėjo kisti.
Man buvo sunku priprasti prie neturistinio Egipto, čia nėra planų, nėra grafiko, negalima niekuo pasitikėti. Egiptiečiai nepasirodė labai darbingi, mano kolegos egiptiečiai visada rasdavo minutę prisėsti, iki paskutinės sekundės išnaudodavo savo laisvą laiką, visur vėluodavo, nebūdavo atsakingi, tad sunku įsivaizduoti juos dirbant Europoje, tačiau greičiausiai jų kraštuose tai įprasta ir aš nemačiau tame problemos, ypač žinant, jog už tą patį darbą jie negaudavo nei pusę to, ką gauna atvykę animatoriai iš kitų šalių.
Visa Hurgada atgydavo tik aštuntą valandą vakaro, kai nusileisdavo saulė ir galėdavai mėgautis gaivia 28 laipsnių šiluma. Iš pradžių buvo keista matyti nemiegančius egiptiečių vaikus trečią valandą nakties, tačiau vėliau, pajutus karščio suteikiamą nuovargį, tai pasidarė logiška.
Kai pradėjau dirbti, viešbutyje buvo 90 procentų vokiečių, tad teko išmokti dažniausiai naudojamas frazes vokiečių kalba bei kaip pristatyti vakaro programą vokiškai. Prasidėjus liepos mėnesiui, vokiečių sumažėjo iki 50 procentų, 40 procentų buvusių svečių sudarė egiptiečiai.
Tada darbas kardinaliai pasikeitė, buvo įdomu matyti nustebusius egiptiečių veidus, kai jiems pristatomos veiklos, jie jausdavosi ypatingi sulaukę šviesiaodės dėmesio, jie patys manęs klausdavo, kaip man sekasi (tiesa, tai būdavo jų įprotis, nes atsakymo nelaukdavo), jie visada žavėdavosi mano taisyklinga arabų kalba (nes egiptiečiai turi stiprų dialektą) ir klausdavo, iš kur jos išmokau.
Tiesa, nors dirbau sporto animatore, šešis kartus teko dirbti vaikų klube ir dieną praleisti su 5–12 metų vaikais. Man tai buvo unikali galimybė, nes viso darbo metu stengiausi analizuoti kolegų ir egiptiečių svečių elgesį, tad šansas dirbti su egiptiečių vaikais atrodo ypatingas vien tuo, kad galiu taip arti prisiliesti prie musulmoniškos šeimos gyvenimo, palyginti auklėjimo skirtumus.
Mane stebino, kad su šešiamečiais egiptiečiais buvo žymiai lengviau bendrauti anglų kalba nei su europiečių vaikais. Tiesa, tam taip pat buvo logiškas paaiškinimas – egiptiečiai, kurie gali sau leisti atostogauti šiame viešbutyje, būdavo pakankamai turtingi, visi vaikai lankydavo tarptautines mokyklas, daug keliaudavo. Tuo tarpu turistai iš centrinės Europos būdavo paprasti darbininkai iš vidurinio sluoksnio. Buvo turistų ir iš Rusijos, tačiau būtent šiame viešbutyje nedaug.
Šilčiausius ryšius užmezgiau su vienintele sutikta šeima, kalbančia lietuviškai. Jie atvyko iš Londono, buvau be galo nustebusi, kai netikėtai susipažinome. Negalėjau patikėti, kad vien bendra kalba gali taip stipriai sujungti žmones, esančius toli nuo namų, tai man atnešė naujų pamąstymų. Taip pat labai greitai užmegzdavau ryšius su vyresnio amžiaus solo keliautojomis, kurios kiekvieną rytą ateidavo sportuoti kartu, matydavau jose savo ateitį.
Įprastai mano darbo diena prasidėdavo 9.45 val, turėdavome 15 min susirinkimą, kurio metu turėtume būti informuoti apie vakaro programą, valdžios arba turistų komentarus apie mūsų darbą ir panašiai, tačiau jis niekada nevykdavo laiku arba apskritai susirinkimo nebūdavo, nes laiku ateidavome tik aš ir dvi kolegės iš Rusijos ir Kazachstano.
Po to 10 valandą pradedame savo programą šokiu. Visi šokiai buvo man nauji, o jų buvo daugiau nei 15, tad iki pat paskutinės dienos buvo iššūkis nepamiršti žingsnelių. Iki 10.15 val (kol pradedu savo pirmąją veiklą – mankštą ir prasitampymo pratimus), greitai pakviečiu žmones dalyvauti veikloje. Po jos, 10.45 val prasideda oro joga, kuri mane išties sužavėjo ir kurią norėtųsi praktikuoti ir namuose.
Pasikabinu hamakus, paklausiu svečių, kaip jiems sekasi, ar jie patenkinti savo atostogomis, ir po visko, 12 val, baigiu savo pirmąją darbo sesiją. Turiu pertrauką iki 14.45 val, per kurią reikia pavalgyti pietus.
Pusryčius ir pietus valgydavome atskirame, darbuotojų restorane, kuriame būdavo mažesnis maisto pasirinkimas, tačiau maistas būdavo išties skanus. 15 val, po susirinkimo (kurio taip pat dažniausiai nebūdavo) pradėdavome savo vidurinę darbo sesiją šokiu. Vėliau vėl laukė pokalbiai su svečiais ir veiklos. Įprastai aš organizuodavau arabų kalbos pradmenų pamoką, kurios metu pristatydavau abėcėlę, įdomius faktus, pagrindines frazes ir panašiai (šią veiklą sugalvojau pati ir bendru sutarimu su valdžia ją pavyko įtraukti į programą).
Po jos vesdavau jogos ir pilateso užsiėmimus. Darbą baigdavau 17 val ir eidavau ruoštis vakarui. Dažniausiai pertraukų laikas būdavo skirtas drabužių skalbimui, bendravimui su šeima ir draugais bei pasiruošimui kitai darbo sesijai.
18.25 val tris kartus per savaitę turėdavome pasikeisdami stovėti prie įėjimo į restoraną ir linkėti žmonėms gero apetito bei greitakalbe pristatyti vakaro programą. Būtent tuo metu darbas labiausiai atrodydavo beprasmis, jausdavausi kaip dekoracija. Vakarienę valgyti galėdavome kartu su svečiais. Po jos 20 val vėl turėdavome susirinkimą ir dirbdavome iki vidurnakčio pristatydami programą svečiams, kviesdami į pasirodymus (animatorių šou būdavo tik kartą per savaitę, kitomis dienomis atvažiuodavo profesionalūs šokėjai ar dainininkai).
Pirmadieniais ir penktadieniais dirbdavome iki 01 val, nes viešbučio teritorijoje turėjome naktinį klubą, tad tekdavo kviesti svečius jame šokti (pagrindinė to priežastis buvo ta, jog gėrimai po vidurnakčio būdavo mokami, tad viešbučiui buvo naudinga svečius išlaikyti klube kuo ilgiau). Kitą dieną kartoju vėl viską iš naujo.
Kartais tvarkaraštis koreguodavosi dėl švenčių, papildomų vakarėlių dienos metu. Kartais tekdavo pavaduoti kolegas, tad turėjome mokėti organizuoti visas veiklas – tinklinį, paplūdimio tenisą, smiginį, šokių pamoką, aerobiką, gimnastiką vandenyje, bočę, kerlingą, pokerį. Darbas išties nebuvo sunkus, ypač, kai viską dariau nuoširdžiai, vien dėl praktikos. Jaučiau, kad ši patirtis mane praturtins.
Trečiadieniais visada tekdavo pardavinėti „Tombola“ loterijos bilietus, kurių kaina būdavo trys eurai. Vienas euras atitekdavo prizų fondui, vienas – viešbučiui ir likęs euras animatoriui. Tai buvo vienintelė galimybė gauti papildomas pajamas prie algos. Labai nemėgau šito darbo, nes nemokėjau įsiūlyti žmonėms daikto, kurio jiems nereikia, tad mano pardavimo būdas būdavo labai paprastas – informuoju svečią, jog turiu bilietėlių ir leidžiu jam pačiam rinktis, ar jam jų reikia. Tad daugiausiai parduoti pavyko 12.
Tuo tarpu mano kolegos egiptiečiai šioje srityje būdavo nepakeičiami – jie parduodavo po 60 loterijos bilietėlių vis įtikinėdami žmones, jog tai laimingi skaičiai, jog šiandien jų diena, jog jų parduoti bilietėliai visada sėkmingi ir panašiai. Tai buvo jų kraujyje ir tai kėlė žavesį. Vėlgi, tai išskirtinis kultūros bruožas ir teigimas jos padarinys.
Egipte atšvenčiau ir savo devynioliktą gimtadienį, man nežinant, mama susisiekė su mano kolegomis ir pranešė apie artėjančią šventę. Buvau labai nustebinta ir pamaloninta, turbūt daugiau niekada gyvenime neturėsiu progos švęsti savo gimtadienio Egipte.
Kaip ir minėjau, dirbdavau šešias dienas per savaitę, tad vieną dieną visada turėdavau laisvą. Kelis kartus teko apsilankyti Hurgados miesto centre kartu su kolegomis iš animatorių komandos. Buvo smagu pažinti miestą su vietinių pagalba, o ne tik vaikščioti turistų išmintais keliais. Jaučiausi saugi, nes niekada nelikdavau viena.
Buvo labai įdomu aplankyti kino teatrą Hurgadoje, net žiūrint filmą buvo galima jausti, kad esu tikrai kažkur ne Europoje, nes į filmą, kuriam Lietuvoj būtų suteiktas N-16 ženklas, vietiniai tėvai ateidavo su kelių mėnesių kūdikiais ir tai visiems atrodė normalu.
Nors esu buvusi ir Kaire, labai norėjau jį vėl aplankyti, ieškojau bilietų, apgyvendinimo, kad po darbo galėčiau bent kelias dienas pasilikti šiame mieste, bet vėliau supratau, kad tai nėra saugus variantas ir kad keliauti vienai į Egipto sostinę aš dar nepasiruošusi.
Egiptiečiai mane priėmė šiltai, nes buvau europietė, tad tiek su manimi, tiek su kolegėmis visi elgdavosi gražiai. Tiesa, dėmesio dažniausiai man būdavo per daug, nes jau po pirmos savaitės visi žinojo mano vardą ir kalbindavo. Visada dirbdama savo darbą jaučiausi stebima, prie to buvo sunku priprasti. Visi labai gretai sužinojo, jog mokausi arabų kalbą, tad kalbindavo mane tik arabiškai, bandydami kalbėti taisyklinga kalba, tad tai kėlė nuoširdžią šypseną.
Kokius klaidingus stereotipus apie arabus ir jų kultūrą turi susidarę europiečiai? Sunku kalbėti apie susidariusius stereotipus, nes aš taip pat pamačiau tik mažą dalį Egipto ir visą laiką dirbau tik turizmo srityje, tad jokiu būdu negaliu kalbėti apie visą šalį ar bendrai apie arabus.
Savo studijų metu nuo pat pirmos dienos bandome plėsti žinias kultūros ir bruožų srityse, kad stereotipus pavyktų paneigti su svariais argumentais. Žinoma, yra žmonių, kuriems Artimieji Rytai yra tik svilinantis karštis ištisus metus, dykumos, vandens stygius, kupranugariai, įkyrūs prekiautojai ir pilvo šokėjos. Akivaizdu, kad toks didelis regionas apima žymiai daugiau nei keliais žodžiais apibūdinamą romantizuotą vaizdinį. Tai savitos ir labai stiprios kultūros terpė. Tas savitumas ir archajiškumas mane žavi labiausiai.
Tiesa, po šios kelionės tik dar tvirčiau supratau, kad noriu gyventi ir dirbti Lietuvoje ir visos šios išvykos yra tik laikinas gyvenimo tarpsnis, padedantis pamatyti, pajausti, suprasti.
Egipte dirbau 47 dienas, po to nusipirkau skrydį į Leipcigą (Vokietiją), nes vasaros metu nėra tiesioginių skrydžių į Vilnių. Nusprendžiau, kad noriu dar keletą dienų pakeliauti ir Europoje. Tada supratau, kaip lengva keliauti Europos Sąjungoje, kai tarp valstybių nėra sienų ir nekyla jokių problemų dėl vizų.
Iš Leipcigo autobusu keliavau į Prahą, kitą dieną aplankiau Čekijos nacionalinius parkus, leidau laiką gamtoje. Trečią dieną vykau į Slovakijos sostinę Bratislavą, po pusdienio aplankiau ir Vieną. Ketvirtą dieną po įspūdingos Devino pilies šalia Bratislavos, nusprendžiau vykti į Budapeštą. Nuostabus miestas ir kvapą gniaužiantis naktinis pasiplaukiojimas Dunojumi paliko įspūdį.
Tada manęs laukė ilga kelionė iki Tatrų kalnų Slovakijos pusėje. Kelias dienas leidausi į žygius kalnais, gali būti, kad radau naują aistrą. Kelionę pabaigiau aplankydama Aušvicą ir Krokuvą, teko skubėti namo, nes po 9 dienų klajonių Europoje šeima jau seniausiai manęs laukė. Nemanau, kad spėjau pažinti bent vieną šalį, man tai buvo greitas susipažinimas su sostinėmis ir galimybė jas palyginti, bet kokiu atveju džiaugiausi savo ekonomiška ir taupia studentiška kelione, po kurios supratau, kaip nesudėtinga keliauti vienam, nes kai keliauji vienas, niekada nebūsi vienas.
Turbūt svarbiausias dalykas iš visos šios kelionės yra tai, jog ši patirtis buvo tokia, kurią linkėčiau patirti visiems bent vieną kartą gyvenime. Ji ne tik suteikė dar daugiau savarankiškumo, tačiau išmokė būti su savimi, privertė kiekvieną buvimo minutę išeiti iš komforto zonos ir augti.
Pridedu ir savo užrašus iš pirmos ir paskutinės dienos Egipte, gal geriau jausis tada vyravusios nuotaikos.
2022–05–31
Pirmi nuotykiai:
Išlipus iš lėktuvo balaganas. Šiaip ne taip pavyko nusipirkti vizą. Permokėjau. Tiek doleriais, tiek eurais 25 piniginiai vienetai. iš įpročio mokėjau eurais. Davė grąžos – 30 egiptietiškų pinigėlių. Kol kas nuostoliai tik keli centai. Važiuojam toliau. Reikia pildyt kažkokią anketą. Visi pildo. Iš kur man ją gaut, jei nevažiuoju atostogaut į viešbutį su turizmo agentūra? Pasiprašau kažkokio egiptiečio, jis pagelbėja, praeinu patikras, laukiu bagažo. Bagažo ilgai nėra. Įtampa. Vis dėlto gaunu bagažą, išeinu į lauką.
Karšta. Didelis vėjas. Labai karšta, o jau 20 valanda. Laukiu lauke kažko. Suprantu, kad nežinau, ko man laukti. Tenka naudotis internetu. Iš Lietuvos. Baisingai permoku už 100mb. Nebuvo kito varianto. Rašau entertainment company, klausiu, ką daryt. Sako laukt taksi. Laukiu. Laukiau ilgai. Daug egiptiečių siūlo taksi ir aš nesuprantu, gal viena iš jų yra siųsta agentūros. Dialogas su egiptiečiu, už kiek nuvežtų į viešbutį. Sako 30 eurų. Juokdarys, viešbutis juk už 5 km.
Pakalbėjom, atsisakiau, toliau laukiu. Nurodė eiti į kitą vietą. Laukiu ten. Visi žiūri į mane kaip varnos į sūrį. Nes ir esu balta kaip sūris. Pagaliau privažiuoja taksi. Išlipa vienas egiptietis, kitas, likęs mašinoje, šaukia: „Viktorija, Viktorija“. Gerai, palengvėja, jis duoda man telefoną, kalbuosi su viršininku. Gal. Sunkiai girdžiu, ką sako, egiptiečių angliškas akcentas negelbėja. Transo būsena. Supratau, kad mane nuveš nusipirkti SIM kortelės į centrą. Mano mintys tuo metu sukosi tik apie lovą, bet gerai.
Nuvažiavus paaiškėja, kad reikia vietinių pinigų, kurių turiu tik 30 = 1.5 Eur. Vairuotojas parodo, kur keitykla, ten keturių žmonių eilė, kuri nejuda, nes su pinigų išdavėja klientai spėja pakalbėt apie orą ir savo šeimą. Išsikeisti pavyksta sklandžiai, suderinti dėl SIM kortelės dar paprasčiau, už 3 mėnesius × 7GB, sumokėjau 140 Egipto pinigėlių, kas yra po 2,30 Eur per mėnesį. Labai gerai, Lietuvoj planų pagal tave niekas nesukuria. Važiuojam toliau. Važiuojam ilgai, nors viešbutis turėjo būt arti, bet buvo smagu prisimint tą egiptietišką horizontą. Pakelyje didelė avarija. Šabi muzika per radiją. Toliau važiuojam į nežinią per patikras. Važiuojam neturistiniais keliais. Didelės apsukos vairuotojo spidometre.
Sustojom. „Cleopatra Luxury“. O ką mes čia veikiam? Nuo sausio mėnesio buvo derinama, kad dirbsiu „Albatros Palace“, kurį pati pasirinkau. Prieš dvi dienas sužinojau, kad dirbsiu „Steigenberger Aqua Magic“. Galiausiai mane atveža į „Cleopatrą“. Didelė painiava, nieks nieko nepaaiškina.
Pasitinka Fabio. Pirmas nuoširdus veidas. Labai gerai. Kiek vėliau paaiškėja, kad jis animatorių šefas. Jis kalba angliškai, bet mano ausys jo nesupranta. Egiptiečių anglų kalbą pavyko suprast tik antrą dieną. Pirmas klausimas, ar valgiau. Pasakiau, kad ne, bet viskas gerai. Vis tik išsiuntė mane į svečių restoraną, kuriame akys norėjo ir gavo viską.
Buvo baisu atsisveikint su bagažu ir patikėti juos Ahmedui, bet rizika jau tapo antru mano vardu. Po vakarienės turėjau gauti kambarį. Deja, bet ne. Mane pakvietė stebėti animatorių vakaro pasirodymo. Visai linksma, daug žmonių, stebiu judesius, kuriuos po dvejų savaičių turbūt kartosiu pati. Galiausiai, einam į kambarį. Labai džiaugiuosi, kad gyvenu viena. Kambarys skirtas ne svečiams, bet tvarkingas, erdvus, man patinka. Išsikraunu daiktus, nusiprausiu, diena baigta. Išvados: reik priprasti neskubėti, laukti ir nesitikėti, kad viskas bus daroma laiku.
2022–07–20
Pabaiga
Sunku apibendrinti ir pasakyti, kokia buvo pabaiga. Bet ši patirtis tikrai įspūdinga. Tai gyvenimo įvykis.
Liepos 15-tą baigiau savo, kaip animatorės darbą. 45 dienos darbo. Įspūdinga. Kiek daug visko patirta. Kokia streso pilna pabaiga. Algą turėjau gauti liepos 15d., tačiau kadangi buvo Eid el-Adha šventė, visi žinojom, jog algos nebus nei 15 d., nei 16 d., nes nedirba bankai. Laukėm algos sekmadienį. Taip buvom informuoti. Aš nedirbau, turėjau būti viešbutyje kaip turistas, deja, užimdama jo vaidmenį jaučiausi labai blogai ir giliai viduje negalėjau būti tik svečias, nes visi barmenai, padavėjai, apsaugos darbuotojai varstė žvilgsniais, aš norėjau namo.
Tikėjau galimybe palikti Egiptą sekmadienį. Deja, atvykęs Negm Eldeen neatsivežė su savimi pinigų. Du kolegos nusprendė palikti darbą tuo pačiu metu. Didelis konfliktas, nėra kam dirbti. Darbą kolegos Lukas ir Dajana paliko dėl konflikto su Jamaika. Aš neviltyje. Sunku kvėpuoti, sunku suprasti, kas vyksta. Manęs prašo dirbti, kol suras naujus animatorius į jų vietą. Tai gali būti viena diena, gali būti savaitė. Aš šokiruota. Manipuliacija – jei aš nepadėsiu, Negm Eldeen praras šį viešbutį, o tai reiškia, kad niekas negaus algos. Man pažada sumokėti už darbo dienas. Fabio nespaudžia, netgi labiau norėtų, kad nedirbčiau. Būti kambaryje man sunku, sunku eiti į pagrindinį restoraną vakarieniauti, daug klausimų iš valdžios. Pagaliau sekmadienis ir liūdnos jo nuotaikos baigiasi.
Pirmadienio ryte pasitikslinu, ar man tikrai nebūtina dirbti ir Fabio. Atsako, kad būtina. Prie šių netikėtumų jau buvau pripratusi. Susiruošimui vėl 20 min. Ateinu į darbą išsiilsėjusi po 3 dienų, praleistų kambaryje. Daug energijos, animatoriaus darbas tikrai labai labai lengvas. Darbas padeda užmiršti problemas. Dirbti atvyksta dvi naujos austrės ir vienas egiptietis. Mano pamaina rasta. Antradienį turi atvežti algą. Antradienis paskutinė darbo diena.
Antradienį mane įkiša į vaikų klubą. Visai dienai, nepaisant visų prašymų mane pakeisti. Vakare dar liepia stovėti prie restorano. Kur alga? Nėra ir nebus. Planas už patrauklią kainą išskristi trečiadienį 2 valandą nakties nuplaukia. Kitas terminas algai – trečiadienis. Sunku rinkti žodžius.
Trečiadienis. Visos šios naktys buvo be miego, atsikeldavau nuo menkiausio triukšmo. Atsikėliau 7.30 val. Nedirbu. Laukiu algos, rašau visiems ir įkyriai klausiu, kur ji. Sako, jog 12 val gausiu. Žinojau, kad 12 val nebus. Sužinau, kad Negm Eldeen pakeliui. Važiavo ilgai, bet atvažiavo. Tą rytą dar nieko nežinojau. Nežinojau ir dieną. Išsimaudžiau, lagaminą susidėjau tikėdama likimu. Pavalgiau paskutinius pietus, atsisveikinau su kolegomis, užsisakiau taksi 15 val.
Du galimi skrydžiai – 18.05 val į Leipcigą ir 20.50 val į Hanoverį. Viskas neaišku iki paskutinės minutės. 14.20 val susitinku su Negm Eldeen. Algos skaičiavimo metas. Tuo pačiu metu perku bilietą už 85.99 Eur, bandau daryti check-in. Norima atimti 200 dolerių iš kiekvieno animatoriaus už sudegintus jogos hamakus. Prieštarauju. Vargais gaunu savo 627 Eur – 11740 egiptietiškais svarais, atimtus pinigus už hamakus prideda Fabio, kuris žada susitvarkyti su valdžia ir atgauti tuos pinigus vėliau.
Niekas neįleidžia taksi į viešbučio teritoriją, skambučiai apsaugai, viskas derinama. 15.05 val sėdiu į taksi, atsisveikinau su puse kolegų. Viskas vyksta taip greitai. Taksi vairuotojas nepaprastai malonus. Paskutinis Egipto įspūdis vėl mane sužavi. Buvo tobulas pokalbis.
Vėl neapsieita be nuotykių. Pasiektas ne tas terminalas. Teko kviesti taksi antrą kartą iš apsaugininko telefono. Galiausiai pavyko pasiekti check-in eilę, ten susipažįstu su skrydžių palydovu Yusufu. Smagus pokalbis, kita Egipto pusė, įdomios įžvalgos.
Tada prasideda linksmybės – pasibaigusios vizos klausimas. Nors dešimt kartų bandžiau važiuoti ją prasitęsti, galiausiai vis tiek nepavyko. Iki paskutinės minutės tikiu, kad man nereikės mokėti baudos, mane siunčia nuo vieno apsaugininko prie kito. Visiems dėkoju, visiems šypsausi, bandau padaryti įspūdį su savo arabų kalba.
Pasirodo, reikia mokėti, galvojau, kad 170 egiptietiškų svarų, deja dešimt kartų daugiau – 1700, kas yra lygu 90 eurų. Tai apkartina kelionę. Džiaugiuosi, kad kitose patikrose nėra eilių ir į skrydį spėju laiku.
Pasėdžiu 20 minučių, pasitikrinu tolesnius planus Europoje, laiko lauktuvėms nėra, stoviu eilėje prie įlaipinimo. Įtartinai visi su kaukėmis. Susivokiu, kad kaukės gali būti privalomos. Paprašau kaukės priešais mane stovinčios šeimos. Nusišypso, duoda. Džiaugiuosi, vėl žmonių gerumas žavi.
Esu lėktuve. Pabaigiau Viktoro Franklio knygą. Nežinau, kaip jaučiuosi. Stresavau dėl kiekvienos papildomos minutės, kurią reikėjo praleisti Egipte. Norėjau iš ten pabėgti kuo greičiau. Bet sėdint lėktuve ir stebint Hurghadą iš viršaus suprantu, kad grįšiu. Suprantu, kad buvo gerai, kad pasiilgsiu žmonių, kurie man paskutinėmis dienomis atrodė neverti pokalbio su manimi.
Vis dėlto džiaugiuosi. Viza apkartina šį džiaugsmą, bet turiu gramą vilties, kad atgausiu tuos pinigus. Kada nors, bet kokiu pavidalu. Ši patirtis augina. Atmetusi visus bilietus, baudą ir išlaidas būnant viešbutyje, uždirbau apie 350 Eur. Tačiau ši patirtis buvo neįkainojama. Nesigailiu nė vieno euro, nei vienos minutės. Buvo verta. Tai, ką dabar parsivežu, yra istorija, kurią pasakosiu visiems. Tai buvo nuostabūs du mėnesiai, pilni nuotykių. Aš didžiuojuosi savimi ir jei žinočiau, kas manęs laukia, kartočiau. O tai buvo mano tikslas“, – pasakoja V. Urbonaitė.
