Susirūpinu: gal kas nutiko, gal skambinti kaimynės sūnums?
Bet prieš tai, sakau, patikrinsiu, į duris paskambinsiu.
Skambinu. Nieko. Čiupt už rankenos, durys viiiirst.
„Janyyyyte!“ – nedrąsiai šūkteliu ir trumpu koridorėliu žengiu tiesiai į virtuvę.
Senolė sėdi prie vidinio kiemelio pusėn atlapoto lango. Sėdi nekrutėdama, į mane nugara.
Nueina šiurpai per pažastis, mažu negyva?
Senolė neatsisuka, bet lėtai aukštyn iškelia grūmojantį pirštą ir sušnypščia: „ša“.
Aš tykinu artyn ir žiūriu, į ką žiūri kaimynė. O ji žiūri į keistą rikiuotę ant palangės: krūvelę druskos, butelio kamštelį, šakaliuką ir kumščio dydžio akmenį.
„Kas čia?“ – drumsčiu tylą.
„Uodų gaudyklė“, – atšauna be jokio komentaro.
Puolu kamantinėti, o senolė aiškina feisbuke radusi patarimą, šį naują kovos su kraujasiurbiais būdą.
Klausiu, kokia čia magija, kaip tas būdas veikia? Senoji atšauna, kad nežino, bet nuo vakar vakaro, kai ant palangės išdėliojo viską lygiai taip, kaip nuotraukoje buvo parodyta, į butelio kamštelį pripylė degtinės, nė vienas uodas į kambarį neatskrido. Tikrai. Štai antra diena sėdi ir akylai stebi.
Šūkteliu „Jergau tu mano!“, nes manau, jog ir taip keistoka senutė visai su sveiku protu susipyko, tai yra pastaruoju metu dar labiau iškeistėjo.
Beje, tie kaimynėlės keistumai prasidėjo prieš pusmetį, kai anūkas ją išmokė naudotis feisbuku ir sukūrė močiutei profilį.
Iki tol skundusis vaikų ir anūkų dėmesio stoka, kaimynė išėjo į feisbuko tyrus ir suvisam užmiršo, ką reiškia nuobodžiauti.
Tais kartais, kai vakarais nutūpdavo lauko pavėsinėje, mums per tvorą pranešinėdavo socialinių tinklų naujienas. O ten, jos žodžiais tariant, ko tik nėra! Esą galima net kiaušinių medį užsiauginti. Turinti išsisaugojusi visą kalną tokių gerų patarimų.
Kas ten gilinsis į tokius paistymus? Klausėm, šypsojomės ir nesiginčijom.
Dabar gi prašau parodyti, kas ten feisbuke rašoma apie uodų gaudyklę.
Dėl švento reikalo pasidalyti feisbuko nauda senoji palieka stebėjimo postą ir krypuoja prie stalo, kur guli iki vėlumos įjungtas nešiojamasis kompiuteris, atidaro išsaugotų „vertybių“ aplanką.
Pirmiausia matau nuotrauką, lygiai toks vaizdas kaip čia ant palangės. O tada uodų gaudyklės veikimo principas: uodas galvoja kad cukrus, tupia ant druskos, prisisiurbia sūraus, tada puola gerti, apsvaigęs užkliūva už šakalio ir trenkiasi galva į akmenį.
Skaitau garsiai, veidas tįsta.
Kaimynėlė sėdi prieš kompiuterį baisiai susinepatoginusi. Sako, to aprašo nė neskaičiusi. Tada ima piktintis, kad, aaa, sukčiai, apgavo!
Gerai, kur tas kiaušinių medis?
Senoji jau nebe taip noriai atidaro kitą archyvo aplanką. Ten filmukas. Pasakotoja labai rimtu balsu aiškina, kaip po Velykų reikia į žemę užkasti kiaušinį, jį nuolat laistyti ir vasaros pradžioje pasirodys daigas.
Filmuke iš tiesų rodomas iš pradžių toks nupiepęs, vėliau vis žalesnis ir tvirtesnis augalėlis, panašus į paprasčiausią daržo balandą.
Kada parodys derlių pamatyti nebespėju, kaimynė piktai užtrenkia kompiuterio dangtį.
